***

Iš lėto teka vanduo.
Stoviu ant upės kranto.
Iš vandens iššokęs šuo
Kailį savo nupurto.
Lyg aš čia nė prie ko.
Bet ir man kitą kartą
Savo rūpesčių atsikratyt
Iš kitų pasimokyt verta.


1

***

Nors vėjas šiurena
Ir ištisai pušys ošia
Viešpatauja po jom ramuma.
Niekas jos neužgožia.
Vandeny mėnulio šviesa.
Lyg atspindy amžinybės.
Ir drumsti vandens nevalia,
Pateisinant tuo kasdienybę,
Gal ateis pagaliau tau žinia -
Kas gi yra ta ramybė...

2

***

Ilga žiemos naktis.
Užburtos fleitos garsai
Nuo pagalvės pakeliu galvą
Gal pasigirdo?
O gal grįžta jaunystės sapnai?

3

***

O šitos rankos!
Visur ir prie visko jos dėtos.
Iš kur ta galia?
Prie pinigų, prie turtų pridėtos...
Nors kartais jų liest nevalia.
O kiek rankų ant mašinų vairo padėtų,
Kai po ratais išties praraja.
Retai pamatai rankas maldai sudėtas
Ne tiesiogiai, o širdyje.

4


***

Neužtenka man ryto, dienos,
Kad sudėt visus žodžius
Tai dienai skirtus.
Ir likusių žodžių kalnai Himalajais pavirsta.
Ar įveiksiu nors vieną viršūnę iš jų?
Ar pasieksiu gyvenimo tikslą?

5

***

Nenuošaly,
Tu stovi centre
Ir laiko vėjai
Praūš pro tave.
Viską teks išbandyt
Ir patirt.
Pagaliau
Su viskuo išsiskirt...
Ir kitas stovi šalia.
Ir nėra kur trauktis -
Visur praraja.
Juk seniai pasakyta
Tik meilė yra amžina.

6

***

Vienišas stulpas vidur dykumos.
Karavanas pro šalį praeina
Išliko tik atmintis.
Kažkada čia miestas klestėjo.
Kas ir dėl ko
Vietą tą pažymėjo?

7

***

Ir šiandien tie patys orai.
Voratinklius mezga vorai.
Ir kabo lietaus lašai,
Žiba, kaip deimantai.
Man jų pakanka visai.
Taip dienos iš lėto praeina.
Kai nebeieškai čia ateities,
Lobių kitokių ir nebereikia.

8

***

Baltas danguje debesis,
Ryto aušros spindulys
Ir skrendantis paukštis
Man suteikia tikrąjį džiaugsmą.
Grožio šio paprastumas,
Kaip lauko gėlės kuklumas
Leidžia įprasminti laiką.
O širdžiai grožio kitokio nereikia.

9

***

Kas iš to, kad tu juoktis pradėsi
Iš kaitos dienų ir naktų,
Kaip iš keisto absurdo.
Jeigu savo būties pakeisti negali.
Juolab valios dangaus dėmiurgo.
Viskas kaip ėjo, taip ir eis savo keliu...
Ir toliau dienos grims už horizonto ribų
Lyg į tamsią bedugnę.
Ir su kuo bus tavo širdis - nežinia,
Kur bus tavo turtai.
Kai iškeliausi ten, kur nebūna naktų,
Siela kur iš naujo prabunda?

10

***

Kukli lauko gėlytė.
Drugelis virš jos.
Ir akys nenori skirtis
Su tuo, kas artima širdžiai.
Atėjo kas iš tylos,
Kas neša jai viltį.
Tik apie tai ir verta prabilti.

11

***

Ant sienos
Vakaro krenta šešėlis.
Artėja iš lėto naktis
Juk aš tik praeivis.
Man lieka tik dulkės ant kelio
Ir praeitis.

12

***

Naktis jau atėjo.
Šviečia mėnulis.
Atgijo šešėliai.
Kažkada čia rūmai klestėjo.
Vyko puotos ir šokiai po mėnesiena.
Dabar auga vieni krūmai.
Virš griuvėsių kartais praūžia vėjas.
Kur tie žmonės - didikai?
Kas jiems nutiko?
Kur jų taurės auksinės,
Putojantis vynas, linksmybės?
Iš aukštai tik mėnulis stebėjo.
Negailestingai laikas praėjo.
Nėtolies naktinis paukštis sukliko.
Ir staiga liūdnos mintys pranyko.
Senųjų laikų mėnulio
Juk neregėsi šviesos.
Laikas neturi tik pabaigos.

Li Bo eilėraščių motyvais

13

***

Džiaugsmo amžinas trūkumas
Nepalieka ramybėje.
Aš renku jį po truputį.
Stengiuos kasdien ir tolygiai.
Juk sielvartas, skausmas -
Išties jie beribiai.

14

***

Ant medžių šakų
Sniego grožybės.
Lyg naktis tyloje
Baltos gėlės pražydo.
Žiemos lyg vaizde
Grožio užburto ramybė.

15

***
Apleistas sodas prie kelio.
Jau mes netoliese.
Žydinčias vyšnias matau.
Skirtas laikas atėjo.
Kartu patylėjom
"Sudie", - aš sakau.
Metai eina.
Draugų gretos retėja.
Ar bepasimatysim dar?
Ir pernai
Taip pat sodai žydėjo.
Pavasario vėjas lydėjo.
Ir liūdesys širdyje.

16

***

Pamažu laikas ėjo
Ir namai ištuštėjo.
Vienas likau
Nors vietos man tiek
Vienam nereikėjo
Juk turtų, valdžios
Niekados neturėjau.
Ir staiga apie senovės
Didikus mintis atėjo.
Kai jie nuskurdę, susenę
Likimo vieni palikti,
Pilyse savo sėdėjo.
Ir grindimis tyloje
Kartais jų žingsniai aidėjo.

17

***

Nužydėjo pavasario gėlės.
Baigės paskutinė diena.
Tiksi laikrodis tyloje
Su mintimis likau vienas
Nueita gyvenimo kelio dalis.
Nepastebėjau jos per skubėjimą.
Per palydas tik lieka viltis.
Dienos jau žengia į vasarą.
Prabėjo jos trumpa naktis.
Ir apėmė jausmas mane -
Lyg išsiskirčiau su mylima,
Lyg širdžiai kažko negana.

18

***

Paukščių takas nutyso danguj
Net į kitą visatos kraštą.
Tolima jo šviesa - man liūdesys širdyje.
Juk yra palaima kažkur...
Šias mintis laikau savyje.
Juk veidrodis visada viduje.
O išorė tai, ką jis vaizduoja.

19

***

Kai dienos ir naktys
Pasienio stulpai
Juodai ir baltai nudažyti.
Atrodo griežtai,
Kaip gyvenimas mūsų laikais
Aš kaip tas pasienietis.
Stoviu, matau, kaip minios žmonių
Keliauja pirmyn ir atgal
Su lagaminais ant mažyčių ratelių.
Gaila man šitų vargšelių.
Kaip voverės savo rate.
Būtų mano valia,
Kiekvienam dovanų
Po stebuklingą skrynelę.
Jos nereikės po pasaulį tampyt.
Jinai neturi ratelių.

20

***

Paklausei manęs - kada namo
Pas mylimą sugrįšiu?
Pats nežinau.
Laikų tėkmė išties negailestinga.
Ir rudeninės spalvos
Jau seniai pradingo
Tamsiam miške.
Tik šaltas vėjas ūžia.
Sninga.
Ir liūdnos mintys atgarsiu laiške...
Kada mes dviese
Pas tave užkursim židinį,
Kartu prie jo susėsim?
Apie šaltas naktis kalbėsim
Tolimam užsnigtame krašte.

21

***

Netingėk.
Pridėk ausį prie žemės.
Paklausyk, kaip jinai sunkiai alsuoja.
Slegia ją ne Himalajų kalnai -
Žmonių blogos mintys nuo seno kamuoja.

 22

 ***

Kur tas mažas geltonas paukštelis?
Kur jis pradingo?
Jo čiulbesys toks malonus, jausmingas.
O laukas toks margas, spalvingas.
 Kelyje žmogų sutinku.
Klausiu - ar matė
Mažą geltoną paukštelį?
Ar nepraskrido pro šalį?
Žmogus man atsakė-
Juk čia tavo svajonių paukštelis.
Jis nežino čia kelio.
Tik tavoj vienišoj atminty
Jis nuo seno gyvena.

23

***

Gailiuos, kad beprasmiais darbais
Daug laiko sugaišta perniek.
Juk aistros ir norai -
Kas po jų lieka?
Vėl klausiu savęs,
Ar man to reikėjo?
Lyg praūžė vėjas- jaunystė praėjo.
Vienam per gyvenimą tenka keliauti.
Žiūriu, matau, kaip per stiklą katė
Bando paukštelį pagauti...

24

***

Mėnulis lange.
Jo šviesa ant sienų, grindų.
Laikrodis tyliai tiksi kampe.
Ne daug laiko 
praėjo,
Kaip jos čia nėra.
Ir atmintis užpildo tą tuštumą,
Lyg mėnulio šviesa.
 
25
 
***
 
Nusišypsok. 
Kas čia tokio,
Kai krenta lapai visokie? 
Juk ruduo jau atėjo,
Jų nepagailėjo. 
Vaikiški žaidimai 
Taip pat turi prasmę.
Laikui bėgant suprasti:
Kas tu esi, kur eini ir kur būsi?
Rudens kai baigsis spalvoti sapnai -
Ar prabusi?
 
26


***
 
Matau, kaip paukščiai skraido
Virš tekančios upės
Einu sau be rūpesčių.
Tirpsta pamažu ryto rūkas...
Ruduo jau gamtą paženklino.
Gluosnio šakos nusviro į upę.
Vanduo skalauja jas nuo pavasario.
Skaisti jo siela turbut mėgsta švarą.
Ir tyliai jo lapai
Apie liūdesį šnara. 
 
27
 
*** 

Šešėlis - šviesos kūdikėlis.
Savo neturi kūnelio.
Kaip tas veidrodėlis - 
Šalto stiklo erdvės tuštumėlė.
Kol į ją nepakliūs
Kieno nors veidelis.
Tas ir būs mama ar tėvelis.
 
28


***

Lapkričio trumpa dienelė -
Saulės maža kraitelė.
Nevienodai jos turtai 
Paskirstyti metų bėgyje.
Kaip gyvenime. 
Vienas - galiūnas, 
Kitas - bejėgis. 
Vienas kalnus kilnoja,
Kitas vos pavelka kojas. 
 
29
 
*** 

Dešimt gyvenimų, 
Devynias mirtis aš pažinau
Kol prie žodžių prasmės tik priėjau. 
Iš kur gyvenimų tų patirtis?
Kartais aš pagalvoju.
Tik darbas minties ir širdies
Išgelbės tave nuo nežinojimo.  
 
30


***

Einu.
Prie šaligatvio pajuodusios samanos.
Į veidą šalto vėjo  dulksna.
Raudonos šermukšnių uogos lyg žaizdos
Ant nuogo kūno vėlyvo rudens.
Jau arti sutema.
Skuba praeiviai.
Tik senojo draugo nebūs tarp jų niekada.
Neseniai pasiekė liūdna žinia.
Ir nėr ką paklaust apie jį.
Vienas gyveno tolimoj šaly.

 
31


***
 
Iš tų, kas prie meno,
Pažinojau vieną moterį.
Trumpa pažintis buvo mano.
Bet man pakako bendravimo to,
Kad įsitikint, kas yra kas ir su kuo.
Apie tai byloja ir išmintis senoji.
Neturi reikšmės nė lytis, nė tauta -
Reikšmę turi tik dorybė viena.


32


***

Smegenys, kur skubat, kur bėgat?
Gal pametėt ką, ar suradot? 
Lakstyt iš paskos jau kojos pavargo.
Gal mums geriau išsiskirti,
Man malonę patirti?
Be smegenų kaip gyvensi? -
Smegenys klausia. 
Užtilau.
Nepradėjau aš prieštarauti.


33

*** 

Vėrinys spalvotų karolių.
Iš jo skaičius aštuoni - 
Begalybės pavirto ženklu.
Vaivorykštės spalvos septynios.
Tiek pat savaitės dienų.
Šešios iš jų atiteks kasdienybei.
Liks septintoji - šventa.
Seka po jos amžinybė.
Ta diena - aštuntoji.
Jos spalva bus balta. 


34


***

Tuštumos, begalybės
Nepamatuot, nepasvert.
Kaip gyvenimą tokį ištvert?
Ir kokia prasmė 
Dulkelę matuot arba svert?
Juk ją kita dulkelė atsvers.
Ir koks bebūtum tu mažas,
Dėl to neverta liūdėt.
Pagaliau į tą šalį 
Kelionę pradėt
Kur dulkiu nėra
Ir nėr kam dulkėt. 


35


***
 
Vargšelė Alisa net nežinojo,
Kad bus sukurtas 
Tikras stebuklų rojus.
Ir slapstytis nereikės nuo tėvelių.
Piršteliu palieti ekrano plokštelę -
Iškart patenki į stebuklų šalį.
Tik deja, nuo stebuklų tokių
Priklausomybės,
Kai kuriuos vaikelius, ir ne tik,
Reikia gydyt.
 
36

 
***
 
Juodas akmuo gražiai apdorotas.
Žodžiai ir skaičiai iškalti ant jo
Ir paauksuoti.
Sau stovi akmuo, kur pastatytas
Ir niekam nereiškia pretenzijų,
Net pačiai egzistencijai.
O po juo, amžinai kas atgulę,
Ar jis neturėjo pretenzijų
Tai pačiai egzistencijai?
Galima suabejoti.
Kam tada žodžiai ir skaičiai
Tie paauksuoti?
 
37

***

Rudens geltonas lapelis
Pakibo ant voro tinklelio.
Svyruoja kaip ta švytuoklė.
Laikui moka savąją duoklę.
Nestiprus to ryšio siūlelis.
Lapelis juk kris ant žemelės - 
Akimirkų tų geltona skaičiuoklė.
O kada, žino tik vėjas klajoklis.

38

***

Priešais - ekranas
Lyg tas horizontas
Už jo ribų bandai
Tu pažvelgti.
Pamatyt kažką neregėtą,
Išgirst kažką negirdėtą.
Ir kur tu bekeliautum,
Verta žinoti -
Apvali žemė.
Ankščiau ar vėliau
Viską teks pakartoti.
 
 39

***

Paklausk savo šešėlį
Ar tikrai jis tavo? 
Ir tu esi tas tu,
Kuris naktimis iškeliauja
Į sapnų šalį.
Ir sugrįžęs čia
Toliau galvoja,
Kad tu esi tas tu,
O ne tavo šešėlis
Tave sapnuoja.
 
 40


***

Praeitis teka į ateitį.
Įvykiai teka per dabartį.
Upės teka į jūrą.
Ir kur tie krantai?
Kas pamatuos
Skausmo gilumą?
Iš širdies teka jausmai.
Ir kuo užpildyt akių tuštumą,
Man pasakyk?
Atversk senąją knygą -
Skaityk ir mąstyk.

41


***

Аtlantida – ne mitas, ne pasaka.
Iki šiol girdėt tų laikų atgarsiai.
Auksinių stabų karalystė,
Kur dievino žmonės save, savo atvaizdą.
Klestėjo išties stabmeldystė.
Vyko žudynės, karai ir kitokios blogybės. 
Pagaliau planetos išseko kantrybė.
Vulkanai prabudo ilgam.
Ir atlantai su savo dievais ir dievukais
Nugrimzdo vandenyno dugnan.


42


***

Stoviu ant bedugnės krašto
Prie tilto virš džiunglių
Lyg didžiojo aukuro.
Tik, kad užtektų man ryžto
Tuo tiltu pereiti
Į kitą bedugnės krantą.
Ir reikia skubėti,
Bedugnės tos neregėti.
Kai tikslą žinai.
Kai kitoj pusėj
Auštant šviesą matai.
 
43