Kai karas

Santrauka:
Atrodo, kad įprasiu vaikščioti pro langą, nes pasirodo, kad taip arčiau.
Vėl aikteli atklydęs sopulys.
Prie strofos glaustosi,
ant lango stiklo parašytos.
Senatvė. Durys pridarytos.
Per strofą ir pro langą išeinu
ir sunkiai patikiu,
kad taip – arčiau.
 
– Tu – kur?  Ir kas esi?
Užmigęs ant peties
seniai nešiotas šautuvas,
aptekęs rūdimis? –
it nepažinęs kalba sopulys,–
Praeik, rūdyk,
tavęs jau nereikės;
 
– Ne vienas. Su strofa  esu.
Skaityk!
 
Senatvė  n u o l a i d ų,  kai karas,
n e p r i i m a:
žegnojasi ne Biblija
ne kryžiumi;
sprogdinasi mina.

 
Strofa trumpa,
bet, regisi, prasminga,
o jeigu ne,
ją gelbėja poezijos esmė:
Senatvė, durys pridarytos,
tačiau nespringsta sopuliu giesmė.
Pelėda

2015-01-20 07:34:57

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2015-01-21 06:29:30

Gudriai sugalvota- per langą akim vaikščioti. Kai galva ir kojos nesusitaria- gera išeitis... Gili prasmė eilėse...
,,Senatvė, durys pridarytos,
tačiau nespringsta sopuliu giesmė''

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2015-01-21 00:15:30

Karo nematau. Tikro. Čia visai kitas „karas“. Merginos, skaitykit ir galvokit, o ne paviršutiniškai permeskit arba iš pavadinimo... Et. Todėl kai kurių savo eilių net nekeliu. O taip norėtųsi. Bet nekelsiu. Gal kada, kai imsime vieni kitus ne tik komentuoti, bet dar ir skaityti :)

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2015-01-20 19:34:59

...filosofinė poezija...apie karą...gili ir prasminga...patiko...

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-01-20 19:11:04

tiek čia daug išminties...man labai patiko