Vėl aikteli atklydęs sopulys.
Prie strofos glaustosi,
ant lango stiklo parašytos.
Senatvė. Durys pridarytos.
Per strofą ir pro langą išeinu
ir sunkiai patikiu,
kad taip – arčiau.
 
– Tu – kur?  Ir kas esi?
Užmigęs ant peties
seniai nešiotas šautuvas,
aptekęs rūdimis? –
it nepažinęs kalba sopulys,–
Praeik, rūdyk,
tavęs jau nereikės;
 
– Ne vienas. Su strofa  esu.
Skaityk!
 
Senatvė  n u o l a i d ų,  kai karas,
n e p r i i m a:
žegnojasi ne Biblija
ne kryžiumi;
sprogdinasi mina.
 
Strofa trumpa,
bet, regisi, prasminga,
o jeigu ne,
ją gelbėja poezijos esmė:
Senatvė, durys pridarytos,
tačiau nespringsta sopuliu giesmė.