Išvartos

Santrauka:
Kažkodėl atmintis suaktyvėjo. Nesuvaldomai.
Norėjau dar pabūti su žirgu, bet nejučia pasijutau miške.
Ir miškas pavargo.
Kaip kareivis.
Karas baigėsi jo.
Galėtų sugrįžti namo,
bet... virsta miškas iš žemės.
Sako, išvartos tai.
Smėlis laša kaip kraujas
nuo džiūstančių miško šaknų...
 
Apkabinsiu aš jį atmintim,
Apkabinsiu mažu daigeliu —  
Buvo laikas, kai šitaip išverstą mišką
Vaiko saujoj laikiau rasoda.
 
Sako, išvartos.
O ir pats vaizdą tokį regiu:
vaikšto vėjai,
varva smėlis kaip kraujas
nuo mirštančio miško šaknų,
regis, neseniai pasodinto iš saujos.
O ir vaiką regiu —
su lazda tartum išvarta
stovi tarp mirštančių medžių,
sunkią atmintį senio
į save kaip į dangų
girgždėdamas samsto.
Pelėda

2015-01-07 11:44:14

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2015-01-07 13:39:12

Miškas sulaukė "Anykščių šilelio" likimo, tad ir žodžiai artimi Baranauskui...

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2015-01-07 13:35:37

...taip gražiai apie mišką...ir žmogų...koks nuostabus ryšys...

Vartotojas (-a): Viltenė

Sukurta: 2015-01-07 11:59:36

miškas pavargo.... pritariu vasarai

Vartotojas (-a): Užuovėja

Sukurta: 2015-01-07 11:55:37

Kokios šventos mintys. Pati gražiausia vieta nuo iki paskutinis posmelis. Dėkoju autoriui už puikias mintis.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2015-01-07 11:53:12

Apkabinsiu aš jį atmintim,
Apkabinsiu mažu daigeliu —
Buvo laikas, kai šitaip išverstą mišką
Vaiko saujoj laikiau rasoda.


Va čia man dieviškai gražu... net sulaikiau kvapą skaitydama... Ačiū.