Ir miškas pavargo.
Kaip kareivis.
Karas baigėsi jo.
Galėtų sugrįžti namo,
bet... virsta miškas iš žemės.
Sako, išvartos tai.
Smėlis laša kaip kraujas
nuo džiūstančių miško šaknų...
 
Apkabinsiu aš jį atmintim,
Apkabinsiu mažu daigeliu —  
Buvo laikas, kai šitaip išverstą mišką
Vaiko saujoj laikiau rasoda.
 
Sako, išvartos.
O ir pats vaizdą tokį regiu:
vaikšto vėjai,
varva smėlis kaip kraujas
nuo mirštančio miško šaknų,
regis, neseniai pasodinto iš saujos.
O ir vaiką regiu —
su lazda tartum išvarta
stovi tarp mirštančių medžių,
sunkią atmintį senio
į save kaip į dangų
girgždėdamas samsto.