Santrauka:
Taigi čia trečias raštas iš to mano sumanymo, kurį kartais pavadinu savęs skaitymu, Jau sakiau, kad sėkmės didesnės nesitikiu, tačiau tuos, kurie skaitys, paprašysiu žvilgtelėti į pirmąją iš penkių nuotraukų, esančių virš teksto. Pirmą nuotrauką skiriu nelyg šių tekstų iliustracijai. Tai dažniau bus ne mano nuotraukos, o pasiimtos, tarkim, trumpam pasiskolintos. Man atrodo, kad jų išdėstymo padėtis labai patogi tokiam darbui atlikti. Štai ir bandau pasinaudoti tokia proga. Dabar ieškau iliustracijai gražiai besijuokiančio žmogaus.
Kaip Sabas
Turbūt netrumpą laiką atrodė, kad — o dangau! — ir ką čia man veikti? Nuobodulys nesiliauja žioti burną, galvoje tuščia, jausenoje apsiniaukę: nei ką išgirsi, nei ką pajausi. Tačiau pradėjus savyje aušti, blaivėti, darbo atsirado daugiau. Pasidarė nesmagu atsiminti tokį neveiklų, apsnūdusį, tačiau labiau barti save nebuvo kaip: egzistavau, alsavau, gyvenau taip, kaip gebėjau, kaip buvo leista, o, vadinasi, pradėjau suprasti, jog ir čia galioja taisyklė, kad aukščiau bambos neiššoksi. Va, sveikatos atsirado daugiau, protas prašviesėjo ir suprantu, kad tokia valia ne iš savęs arba bent
ne tik iš savęs. Prisimena, galvoje išgirdau:
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...
Supratau, kad sugrįžo laimė mąstyti. Netgi pamaniau, kad gal neblogai tai sugebu: taigi, Salomėja Neris — karo žmogus. O karo žmogus negali būti laimingas net savo pergalėse, nes jo atmintyje labai daug yra, ko nenorima atsiminti, kas jį vėl į karą tempia, — prisimenu, tąkart pamąsčiau, o apglostęs Mano dzievulį — Lizdeikos lazdą, sakiau:
— Pamaniau, kad tu čia taip graudžiai liūdi. Gal irgi savo atsiminimus žarstydama.
— Mano atsiminimai, Pranuci, sunkesni negu Salomėjos, — mielai atsiliepė dzievulis. — Daug laužų sukūrenta juos deginant. Tačiau smagu, kad, regisi, po truputį atkunti. O kai išgirsi ar atsiminsi galvoje papūgas Nadeždą ir Potjė, tavo atsigavimo procesą laikysiu baigtu. — Pakalbėjo, o po minutėlės vėl: — Tačiau dabar svarbiau kuo greičiau atmintimi sugrįžti į pradžią. Ji tikriausiai kažkur dar netoli. Nutolstant jai, tai padaryti bus vis sunkiau, o galiausiai ir visai neįmanoma.
— Man jau pačiam tai pradeda rūpėti. Turbūt kažkieno prakeikimas švystelėjo mane į čia. Gal mano paties. Aiktelėti nesuspėta, o išsičiaudėti, ak, kaip nelengva. Pradžia gi, kurią atsimenu, sutampa su gaidžio giedojimu.
— Taip, taip,— atsargiai išslysdama iš delnų, pasakė Lizdeikos lazda ir beveik Virgilijaus Noreikos tenoru padainavo. Nedaug, kelias eilutes:
Gieda gaideliai ankstų rytelį,
Kelkis, broleli, eik į darbelį, —
ir nusijuokė taip skaniai, kad galvojau, jog tik seniai, labai seniai žmogus mokėjęs taip gražiai, laisvai juoktis. Per jį, per jo juoką atsiveria gražiausias žmogaus paveikslas. Ir gali būti, jog kažkada tai buvusi atskira meno rūšis, kvietusi žmonės pasirodyti save gražiausiu juoku. Užsimerkęs žiūrėjau į besijuokiantį Mano dzievulį ir regėjau, kaip gražiai jis atrodo šitaip besijuokiantis. Na, kaip tas žmogus, kuris jau toli toli. Ne, ne, tai nebuvo lazda. Kad ir Lizdeikos. Tai buvo aukštas, Arvydo Sabonio (Sabo) stoto žmogus, gražus savo moliu, jo įžiedimu, iš vidurio aikštės mėtantis kamuolius į krepšį ir džiūgaujantis, kad teikia savimi džiaugsmą publikai. Akių vokai dar labiau sulipo ir toks matymas atrodė kaip šv. paveikslo nusišvietimas, kuomet iš jo išėjusi Marija paduoda į rankas kūdikį ir paprašo jį palaikyti.
Ar galėjau bent mintimis pagalvoti, kad šitaip kažkada pamatysiu lazdą? Ar galiu išdrįsti sliuogti į aukštai pakeltą paslaptį, bandydamas suprasti, kaip atsitinka, kad tokia lazda ateina į žmogaus rankas ir darosi jam paklusni?
— Ką, ir vėl į snaudulį patraukė? Visgi nubusk. Taip nebuvo sutarta.
— Pasakyk, ar nebuvome čia anksčiau. Kad ir prieš trejetą ir bet kada metų. Matau, atsimenu ir drįstu sakyti, kad rašiau. Tai, į ką rodai kaip į mano snaudulį, yra kažkas nuostabaus po užmerktų akių vokais, — atsiliepiau į Mano dzievulio priekaištą ir nesunkiai atsimindamas padeklamavau:
Argi sakiau,
kad aklas akimis,
kuomet jas nunešu į naktį?
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais,
net Paukščių Takas
ima skaudžiai nerimauti.
Galbūt nemanė,
kad yra dalia,
kuri net šitokią galybę
ima į nelaisvę,
o aš taip pat
net nežinau, deja –
iš kur ten, po vokais, erdvė tokia,
kad net neskauda.
Gyvena žmonės, saulė,
debesys ir lietūs,
padangę brauko mėlyni žaibai –
ir gieda vyturiai,
surankioję giesmes poetų.
Jų daug,
bet ne daugiau,
negu reikėtų...
Po užmerktų akių vokais
įsiveržia gyvenimas į sielą.
Net Paukščių Takas —
Dieve, jam padėk! —
ir čia it danguje išlieka.
Tyloje pasidarė dar tyliau. Suprantu, Kiti rodys kaip į nesąmonę: kaip čia taip? Tyloje dar tyliau? Tai kaip sviestas — sviestuotas. Tačiau jeigu yra n e s a s ą m o n ė, matyt, jos paskirtis stebti ir fiksuoti tokius dalykus. Aš irgi jau suprantu, kad dėl tokių priekaištų ginčytis man neprisieis. Numanau netgi, kad kažkoks kipšas ar angelas vilioja pakieminėti po tokią būtį ar kitaip – tokią esybę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2015-01-02 00:55:40
Ne tik iš tiesioginio fronto atsiminimai gali būti sunkūs – apie tai gerai šnabžda rimtuolė Lazda, gananti snaudulį po užmerktais vokais (nors ji moka ir juoktis). Ir dar ji atrama senoms pažįstamoms Nadeždai su Potjė (buvo senokai dingusios, bet ir vėl atsirado, grąžindamos viltį).
Lazdos kompozicija su papūgomis yra patikima kaip Pelėdos skeptras, todėl ir gieda lydintieji gaideliai…
Į pradžią, į labirintus.
(gal parašiau n e s a s ą mo n ę?)