Kaip Sabas
 
   Turbūt netrumpą laiką atrodė, kad — o dangau! — ir ką čia man veikti? Nuobodulys nesiliauja žioti burną, galvoje tuščia, jausenoje apsiniaukę: nei ką išgirsi, nei ką pajausi. Tačiau  pradėjus savyje aušti, blaivėti, darbo atsirado daugiau. Pasidarė nesmagu  atsiminti tokį neveiklų, apsnūdusį, tačiau labiau barti save nebuvo kaip: egzistavau, alsavau, gyvenau taip, kaip gebėjau, kaip buvo leista, o, vadinasi, pradėjau suprasti, jog ir čia galioja taisyklė, kad aukščiau bambos neiššoksi. Va, sveikatos  atsirado daugiau, protas prašviesėjo ir suprantu, kad tokia valia ne iš savęs arba bent ne tik iš savęs. Prisimena, galvoje išgirdau:
 
Sužaliuos lazda.
Lauk manęs, kai nebelauks
Niekas niekada...
 
   Supratau, kad sugrįžo laimė mąstyti. Netgi pamaniau, kad gal neblogai tai sugebu: taigi, Salomėja Neris — karo žmogus. O karo žmogus negali būti laimingas net savo pergalėse, nes jo atmintyje labai daug yra, ko nenorima atsiminti, kas jį vėl į karą tempia, — prisimenu, tąkart pamąsčiau, o apglostęs Mano dzievulį — Lizdeikos lazdą, sakiau:
   — Pamaniau, kad tu čia taip graudžiai liūdi. Gal irgi savo atsiminimus žarstydama.
   — Mano atsiminimai, Pranuci, sunkesni negu Salomėjos, — mielai atsiliepė dzievulis. — Daug laužų sukūrenta juos deginant. Tačiau smagu, kad, regisi, po truputį atkunti. O kai išgirsi ar atsiminsi galvoje papūgas Nadeždą ir Potjė,  tavo atsigavimo procesą  laikysiu baigtu. — Pakalbėjo, o po minutėlės vėl: — Tačiau  dabar svarbiau kuo greičiau atmintimi sugrįžti į pradžią. Ji tikriausiai kažkur dar netoli.  Nutolstant jai, tai padaryti bus vis sunkiau, o galiausiai ir visai neįmanoma.
    — Man jau pačiam tai pradeda rūpėti. Turbūt kažkieno prakeikimas švystelėjo mane į čia. Gal mano paties. Aiktelėti nesuspėta, o išsičiaudėti, ak, kaip nelengva. Pradžia gi, kurią atsimenu, sutampa su  gaidžio giedojimu.
  — Taip, taip,— atsargiai išslysdama iš delnų, pasakė Lizdeikos lazda ir beveik Virgilijaus Noreikos tenoru padainavo.  Nedaug, kelias  eilutes:

Gieda gaideliai ankstų rytelį,
Kelkis, broleli, eik į  darbelį, —

   ir nusijuokė taip skaniai, kad galvojau, jog tik seniai, labai seniai žmogus mokėjęs taip gražiai, laisvai juoktis. Per jį, per jo juoką atsiveria gražiausias žmogaus paveikslas. Ir gali būti, jog kažkada tai buvusi atskira meno rūšis, kvietusi žmonės pasirodyti save gražiausiu juoku. Užsimerkęs žiūrėjau į besijuokiantį Mano dzievulį ir regėjau, kaip gražiai jis atrodo šitaip besijuokiantis. Na, kaip tas žmogus, kuris jau toli toli. Ne, ne, tai nebuvo lazda. Kad ir Lizdeikos. Tai buvo aukštas, Arvydo Sabonio  (Sabo) stoto  žmogus, gražus savo  moliu, jo įžiedimu, iš vidurio aikštės mėtantis  kamuolius į krepšį ir džiūgaujantis, kad teikia savimi džiaugsmą publikai. Akių vokai dar labiau sulipo ir toks  matymas atrodė kaip šv. paveikslo nusišvietimas, kuomet iš jo išėjusi Marija paduoda į rankas kūdikį ir paprašo  jį palaikyti.
   Ar galėjau bent mintimis pagalvoti, kad šitaip kažkada pamatysiu lazdą? Ar galiu išdrįsti sliuogti į aukštai pakeltą paslaptį, bandydamas suprasti, kaip atsitinka, kad tokia  lazda ateina į žmogaus rankas ir darosi jam paklusni?
  — Ką, ir vėl į snaudulį patraukė? Visgi nubusk. Taip nebuvo sutarta.
  — Pasakyk, ar nebuvome čia anksčiau. Kad ir prieš  trejetą ir bet kada metų. Matau,  atsimenu  ir  drįstu sakyti, kad rašiau. Tai, į ką rodai kaip į mano snaudulį, yra kažkas nuostabaus  po užmerktų akių vokais, — atsiliepiau į Mano dzievulio priekaištą ir nesunkiai atsimindamas padeklamavau:
 
Argi sakiau, 
kad aklas akimis, 
kuomet jas nunešu į naktį? 
Kartu su žvaigždėmis užspaudžiu po vokais, 
net Paukščių Takas 
ima skaudžiai nerimauti. 

Galbūt nemanė, 
kad yra dalia, 
kuri net šitokią galybę 
ima į nelaisvę, 
o aš taip pat 
net  nežinau, deja – 
iš kur ten, po vokais, erdvė tokia, 
kad net neskauda. 
Gyvena žmonės, saulė, 
debesys ir lietūs, 
padangę brauko mėlyni žaibai – 
ir gieda vyturiai, 
surankioję giesmes poetų. 
Jų daug, 
bet ne daugiau, 
negu reikėtų... 

Po užmerktų akių vokais 
įsiveržia gyvenimas į sielą. 
Net Paukščių Takas — 
Dieve, jam padėk! — 
ir čia it danguje išlieka.
 
   Tyloje pasidarė dar tyliau. Suprantu, Kiti rodys kaip į nesąmonę: kaip čia taip? Tyloje dar tyliau? Tai kaip sviestas — sviestuotas. Tačiau jeigu yra   n e s a s ą m o n ė,  matyt, jos paskirtis stebti ir fiksuoti tokius dalykus. Aš irgi jau suprantu, kad dėl tokių priekaištų ginčytis man  neprisieis. Numanau netgi, kad kažkoks  kipšas ar angelas vilioja pakieminėti po tokią būtį ar  kitaip – tokią esybę.