Santrauka:
"... šitaip rauda tik vienišos tvinstančios upės,.."
Tiek švelnumo nakty, kiek žvaigždžių spindesys sužaloja —
skausmingai vaitoju žaizdas, paliktas žiemos svaiguly...
Suturėsiu tyloj — šitaip rauda tik vienišos tvinstančios upės,
(Dar pavienis sušalęs benamis nebyliai dejuoja širdy.)
Tau išėjus tiek tuščia, jog noris išskilt po ląstelę,
Patikėt velniui sielą — teima smulkiom dalimis,
Tesurenka tvinksinius širdies, išsopėjusį jausmą ir Dievą —
Aš išslinksiu — po tavo sparnu pasiliks tik klaiki nebūtis.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2013-12-19 09:32:45
man patiko pirma dalis.antra kažkokia jau miglota, neskamba. šiame kūrinyje labai daug filosofinių išvedžiojimų, paslapties.