Tiek švelnumo nakty, kiek žvaigždžių spindesys sužaloja —
skausmingai vaitoju žaizdas, paliktas žiemos svaiguly...
Suturėsiu tyloj — šitaip rauda tik vienišos tvinstančios upės,
(Dar pavienis sušalęs benamis nebyliai dejuoja širdy.)
 
Tau išėjus tiek tuščia, jog noris išskilt po ląstelę,
Patikėt velniui sielą — teima smulkiom dalimis,
Tesurenka tvinksinius širdies, išsopėjusį jausmą ir Dievą —
Aš išslinksiu — po tavo sparnu pasiliks tik klaiki nebūtis.