Vašku sulipdė bitės tavo sielą.
Geluonim prikalė prie raumenų.
Atkirpę vilko žvilgsnio mėnesienoj,
Akiduobes užpildė jo krauju.
Pripylė voro prakaito į gyslas
Ir jas nudažė žemuogės lašu.
Paliepę volunge pragysti,
Danguj paliko paukštį be sparnų.
Tad būk, žmogau, toks, koks esi.
Iš prakaito ir kraujui tvertas.
Pakilk dangun, nors negali.
Kitaip nesi ir to tu vertas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Indrutaja
Sukurta: 2006-08-11 22:42:11
Mmm, tikrai labai įdomus kūrinys... : )
Vartotojas (-a): Littera
Sukurta: 2006-08-11 20:20:37
Tikrai puikus eilėraštis, sudėtas iš netikėtų vaizdų.
Paskutinė eilutė nelabai aiški. Kas tas „to“?
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2006-08-11 20:12:58
įdomi žmogaus atsiradimo interpretacija. bitės buvo laikomos šventomis ir autorė sugebėjo tai pateikti. įdomus kūrinys.
Vartotojas (-a): mundus
Sukurta: 2006-08-11 08:41:52
rašyk nelaikyk sausos plunksnos mergužėle...
Vartotojas (-a): Lawera
Sukurta: 2006-08-11 00:14:25
Netikiu teorijom apie žmogaus kūrimą. Ne iš dulkių jis ir ne iš šonkaulių ir dar nežinia ko. Bet šitas eilius žodžiais sulipdė poetinę būtybę ir pavadino ją žmogum. Sudėliojo dalelėmis, kurios paimtos iš nuostabiausių padarų, kai kuriuos net šventais žmonės laikė (bitelė). Labai labai gražiai apipavidalintas, man čia viskas tobula, o ir moralas gale priverčia rimtai susimąstyti. 10 iš 10 galimų. Sėkmės.