Vašku sulipdė bitės tavo sielą.
Geluonim prikalė prie raumenų.
Atkirpę vilko žvilgsnio mėnesienoj,
Akiduobes užpildė jo krauju.

Pripylė voro prakaito į gyslas
Ir jas nudažė žemuogės lašu.
Paliepę volunge pragysti,
Danguj paliko paukštį be sparnų.

Tad būk, žmogau, toks, koks esi.
Iš prakaito ir kraujui tvertas.
Pakilk dangun, nors negali.
Kitaip nesi ir to tu vertas.