Eil. pakuždėti sau (XLVII)

Santrauka:
Žvangu kaip caro Lukiškės grandinėmis
Sustoki, Vakare,
Juk ne akimirkos prašau,
Kuri į Rojų kelia.
Ryte suskaudus,
Dieną skauda,
O vakare – labiausia.
Pats sau, kaip sakoma – kryželis.
O štai girdi: norėčiau dar pabūti,
Kad ir ... kokiu esu.
Vadinasi, man laisvė nelabai svarbu.
Žvangu kaip caro Lukiškės grandinėmis
Bet vis dėlto....
Sustoki, Vakare,
Juk ne akimirkos prašau,
Kuri į Rojų kelia.
Jau ir naktis išmoko manimi skaudėti,
Bet kai eilėraštis ateina,
Ar reikia dar geriau?
Pelėda

2013-01-13 08:15:08

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2013-01-13 09:56:50

Jaudinančios mintys, nuoširdžios eilės....Jau ir naktis išmoko manimi skaudėti...- puikiai pasakyta