Sustoki, Vakare,
Juk ne akimirkos prašau,
Kuri į Rojų kelia.
Ryte suskaudus,
Dieną skauda,
O vakare – labiausia.
Pats sau, kaip sakoma – kryželis.
O štai girdi: norėčiau dar pabūti,
Kad ir ... kokiu esu.
Vadinasi, man laisvė nelabai svarbu.
Žvangu kaip caro Lukiškės grandinėmis
Bet vis dėlto....
Sustoki, Vakare,
Juk ne akimirkos prašau,
Kuri į Rojų kelia.
Jau ir naktis išmoko manimi skaudėti,
Bet kai eilėraštis ateina,
Ar reikia dar geriau?