Snauduly pabunda klajoklė.
Iš peržydėjusių pienių
Ji nusipina kūną.
Tada nusilieja plunksnas,
Kurias susmaigsto į širdį, ir pakyla.
Klajoklė slysta per rugius,
Nesidairydama jaučia.
Ištreniruota gyvatės oda.
Ji savo šalyje. Tylėkit.
Vakaruose leidžiasi saulė,
Kuri niekada neįsilieja į vandenį,
Kuri niekada nepateka.
Tai Jos saulė.
O ten, dešinėje, seneliai skundžiasi
Rugių viršūnėmis nubėgančiam vėjui,
Kad jie daugiau (?) nepamatys saulėtekių.
Tik vienas gyvenimas,
Vienas saulėtekis,
Viena saulėlaida.
Bet nesvarbu.
Čia ne apie tai.
O apie ką gi?
Apie sielos klajoklę.
Ššš...
Ji ką tik praslydo mano drebančiu delnu.
Išėjau iš savęs.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rebeka
Sukurta: 2006-08-02 00:03:15
man kaip tik patiko visas darbas, tik paskutinė eilutė grubokai neįsipaišė į kontekstą
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2006-08-01 19:24:28
įdomus toks eilėraštis- meditacinis.