Snauduly pabunda klajoklė.

Iš peržydėjusių pienių
Ji nusipina kūną.
Tada nusilieja plunksnas,
Kurias susmaigsto į širdį, ir pakyla.

Klajoklė slysta per rugius,
Nesidairydama jaučia.
Ištreniruota gyvatės oda.

Ji savo šalyje. Tylėkit.

Vakaruose leidžiasi saulė,
Kuri niekada neįsilieja į vandenį,
Kuri niekada nepateka.
Tai Jos saulė.

O ten, dešinėje, seneliai skundžiasi
Rugių viršūnėmis nubėgančiam vėjui,
Kad jie daugiau (?) nepamatys saulėtekių.

Tik vienas gyvenimas,
Vienas saulėtekis,
Viena saulėlaida.
Bet nesvarbu.
Čia ne apie tai.
O apie ką gi?
Apie sielos klajoklę.

Ššš...
Ji ką tik praslydo mano drebančiu delnu.

Išėjau iš savęs.