Visoms pelenėms ir Rivai
Nuleiskime akis, pelene,
Juk mes netapsim
Šviesuliais naktų...
Kolibrio sparnų plazdėjime
Nepagaunam tos akimirkos,
Kurios alsavime taptume tvirtos.
Išslysti iš plunksnų,
Nučiuožti žiedlapiais
Ir likti nematomomis.
Viena palaiminta
Kritimo sekundė,
Kai dvelksmas užlieja
Pasąmonę.
O mes tokios mažos
Ir dūžtančios.
- Ar taip kvepia išmintis?
- Ne, pelene.
Tai – prancūziškų ponių dvelksmas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2006-07-21 10:54:39
geras. toks nekasdieniškas, savitas. vienu žodžiu pritariu juodai varnai, kad laikas pakilti aukščiau.