Visoms pelenėms ir Rivai


Nuleiskime akis, pelene,
Juk mes netapsim
Šviesuliais naktų...

Kolibrio sparnų plazdėjime
Nepagaunam tos akimirkos,
Kurios alsavime taptume tvirtos.

Išslysti iš plunksnų,
Nučiuožti žiedlapiais
Ir likti nematomomis.

Viena palaiminta
Kritimo sekundė,
Kai dvelksmas užlieja
Pasąmonę.
O mes tokios mažos
Ir dūžtančios.

- Ar taip kvepia išmintis?
- Ne, pelene.
Tai – prancūziškų ponių dvelksmas.