Prunkščia į delną vaikai.
Jie nebijo bijoti,
Be rankų važiuoti su dviračiu,
Veidą ištepti žemuogėm,
Svajoti, ko iš tikro nėra.
Mes jiems nuklojam kelius savo rankom,
O jie susibraižo pievose kojas.
Mes siūlom jiems didžiausią asorti saldainių –
Visus be E.
O jie nusiperka gumos už dvidešimtį centų,
Kitapus gatvės – kioske.
Mes juos prausiam muilu, girdinam Actimel,
Jie grįžta ištaškę balas
Ir suplėšę naujus džinsus.
Jie nori pasiekti dangų.
Ne pirštų galais, o visą apglėbti.
Ir mes pasiūlom jiems direktoriaus kėdę.
Jie nusišypso ir eina kurti eilėraščių.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Mutabor
Sukurta: 2011-04-12 19:16:11
ačiū visiems ! Dabar šitam neaiškiam kūnui pagulėjus, gavus pastabų, patarimų pasidarė aiškiau. Tiek man, tiek jam. (:
Vartotojas (-a): lietum
Sukurta: 2011-04-11 20:40:20
Pritarčiau labai jovarui dėl pradžios ir pabaigos. Matyt, paskubėjai, o to gi nereikia... Pradžioje jau maniau - o, paskaitysiu kažką naujesnio, bet pabaiga nuvylė. Nesakau, kad eilius blogas, jame yra kažkiek tavęs, kažkiek minties, tačiau eilėse turi būti metaforų, turi būti poetiškumo, antraip jos nėra eilės. Labiau polinkis į prozą. Pagalvok apie tai, pabandyk suvesti viską į metaforas, tą pačią mintį ir pamatysi, kad visai kitaip skambės ir prasmė bus žymiai didesnė :) sėkmingai!
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2011-04-10 19:40:45
Pirmas - toks laisvas kalbėjimas, tik nereikia to ...bijo bijoti...sviestas sviestuotas.Paskutimis - maksimalistinis, būdingas jaunam.Mintis yra ir visai neblogai. Dar reikėtų kiek pašlifuoti
Vartotojas (-a): jovaras
Sukurta: 2011-04-10 13:59:34
pabaiga labai jau dirbtinoka. pradžia daug žadanti, bet vėliau nueita lengviausiu keliu- tai yra aprašomi visi žinomi dalykai. trūksta gyvybingumo, naujoviškumo.
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2011-04-10 13:38:09
pirmas posmas geras
kiti šiaip sau
net labai
Vartotojas (-a): Mutabor
Sukurta: 2011-04-10 11:50:58
ačiū už pastabą. (: