Prunkščia į delną vaikai.
Jie nebijo bijoti,
Be rankų važiuoti su dviračiu,
Veidą ištepti žemuogėm,
Svajoti, ko iš tikro nėra.

Mes jiems nuklojam kelius savo rankom,
O jie susibraižo pievose kojas.
Mes siūlom jiems didžiausią asorti saldainių –
Visus be E.
O jie nusiperka gumos už dvidešimtį centų,
Kitapus gatvės – kioske.
Mes juos prausiam muilu, girdinam Actimel,
Jie grįžta ištaškę balas
Ir suplėšę naujus džinsus.

Jie nori pasiekti dangų.
Ne pirštų galais, o visą apglėbti.
Ir mes pasiūlom jiems direktoriaus kėdę.
Jie nusišypso ir eina kurti eilėraščių.