Vanduo kyla tau iš po kojų,
Švytinčiom viltim prisiliečia prie tavo skruostų.
Jaučiu, kaip tu sulėtintai stebi mano akis.
Užmerk lūpas.
Nėra nieko, ko nesugebėtum užčiuopti žvilgsniu.
Prieinu arčiau,
Kad sugebėčiau išvysti sulėtintą kritimą.
Mano gyvybė laksto aplink tavo delnus,
Gaudo kiekvieną lašą,
Prisirpusį tyrumo, nuostabos, gaivos.
Lyg teatre
Seku kiekvieną mintį, judesį –
Harmoniją, įsikūnijusią tarp jų.
Tarp manęs. Tarp lašų.
Girių aidų.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-11-23 06:57:41
Ne koks iš manęs komentatorius, bet va ... perskaičiau ir norisi galvoti, suprasti, ko nesuprantu.
Tai, sakyčiau, gerai. O kad yra, kad kai ko nesuprantu, tai- taip. Pavyzdžiui:" užmerk lūpas" O man gražiausia eilutė irgi iš to paties posmo:
------
"Švytinčiom viltim, prisiliečia prie tavo skruostų"
Nors ir vanduo tai daro, bet ko poezijoje tik nebūna.
Sėkmės, Leticija. Geros.