Nenustok kalbėti –
tegu lyja tavo žodžiais
taip, kaip šiandien
be perstojo
versmėm srūva
mano namai. Pro stogą
ne žvaigždės, bet upės
matyti.
Mačiau medžio tylą
pakelėj jauno rudens,
kai tarp šakų
riestainiai cukruoti.
Ten vaikai geltonais veidais
paišo buvimą –
iš tolo girdėti.
Girdėjau medų
medžiuose. Ir pievas,
ir liepas, ir žiedus,
bet bičių nebuvo.
Aviliuose dūzgia,
koriuose slėpdamos
šitą laiką, kad traukiniais
neišvežtų.
Nebelyja šiandien vasara,
tik tavo žodžiais į
gelmes.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Neko_me
Sukurta: 2008-11-08 17:05:10
man įspūdį pradžia sukėlė
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2008-11-07 18:36:27
Taip, geras.
Jedemen, regis, gieda jau suradęs save.
Arba bent kryptį į save.
Vartotojas (-a): moli
Sukurta: 2008-11-07 17:52:21
jaukus lyrizmas ir subtyli mintis.
Vartotojas (-a): semema
Sukurta: 2008-11-07 17:20:14
gelmių vasara žodžiais lyja
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2008-11-07 12:51:41
Nenustok kalbėti –
tegu lyja tavo žodžiais
taip, kaip šiandien
be perstojo
Nuoširdžiai linkiu autoriui jo paties žodžiais. Sėkmės!
Vartotojas (-a): Vlabur
Sukurta: 2008-11-07 11:25:03
„Aviliuose dūzgia, / koriuose slėpdamos šitą laiką, / kad traukiniais / neišvežtų" – stipri vieta.
Gal dar reikėtų išgryninti ŠITĄ ir sustiprinti NEIŠ(si)VEŽTŲ.
„Tegu lyja tavo žodžiais". Nesu skaitęs Jedemen daugiau kūrybos, tad vertinu iš „pirmo žvilgsnio":
tikrai šio kūrinio žodžiuose nėra bereikalingo vandenėlio.