Nenustok kalbėti –
tegu lyja tavo žodžiais
taip, kaip šiandien
be perstojo
versmėm srūva
mano namai. Pro stogą
ne žvaigždės, bet upės
matyti.

Mačiau medžio tylą
pakelėj jauno rudens,
kai tarp šakų
riestainiai cukruoti.
Ten vaikai geltonais veidais
paišo buvimą –
iš tolo girdėti.

Girdėjau medų
medžiuose. Ir pievas,
ir liepas, ir žiedus,
bet bičių nebuvo.

Aviliuose dūzgia,
koriuose slėpdamos
šitą laiką, kad traukiniais
neišvežtų.

Nebelyja šiandien vasara,
tik tavo žodžiais į

gelmes.