Santrauka:
Į žemę, į smiltį, į molio grumstelį,
į mažą dulkelę, akim nematyt.
O Dieve, kaip skauda, kaip atmintį gelia,
vardai išsitrynę, neiskaityt.
Į tylą, į rimtį jau laikas išgynė,
vardų nematyti, akmuo jau tylės.
Sugrįžtam atgal, juk iš dulkės mes kilę...
O laikrodžio girnos vis mala ir mala,
lyg vėjas jas suktų, negali sustot.
Sekundėmis tirpsta laiko kristalai,
vis tiksi ir tiksi lyg dūžiai širdžių.
Į žemę, į dangų, į ką atsiremti?
Į smiltį, į dulkę, į molio grumstelį,
į akmenį šaltą, į Dievo pečius?
Toks mažas, toks mažas žmogus tu krislelis,
ant plausto be irklų supies ant bangų.
Gal angelas baltas pakels į aukštybes
ant savo auksinių sparnų.
2018.07.08.
