Čeži vos girdimu balsu,
Neįprastai taikingom intonacijom,
Jaučiu tarp mūsų šiurpstančią
Neišmatuotą Amžinybę,
Kur nesusitvenkia už pastangą bent Ačiū, 
Kur alkanėjame, kiek benukandę, benudrėskę, benužnybę.
Atodūsiai.
Kažin, ar bus apsikeista Sudiev, 
Atrodo, kad bendra būtis
Abu mus kažin ko jautraus nebeišmokė.
Nebeišsakoma, kas nutylėta,
Bet kalbėk, čežėk – 
Abu karu pasiekėm galutinę stotį
Štai bėgiai baigiasi, 
Uždūsta garvežys,
Nes praeities vaiduoklių kupini vagonai.
Diena pavasario it vizija graži.
Sula pasibaigė,
Deja, nėra ir sielai meilės duonos.
Ne, nebesipešam prie pustuščio dubens
Ir ne sužvarbę, bet iš baimės tirtam.
Po metų daugelio geismai sutapo –
Norisi gyvent.
Čežėk, kalbėk...
Alio?...
Nebesigirdi...