Santrauka:
Į žemę, į smiltį, į molio grumstelį,
į mažą dulkelę, akim nematyt.
O Dieve, kaip skauda, kaip atmintį gelia,
vardai išsitrynę, neiskaityt.
Į tylą, į rimtį jau laikas išgynė,
vardų nematyti, akmuo jau tylės.
Sugrįžtam atgal, juk iš dulkės mes kilę...
O laikrodžio girnos vis mala ir mala,
lyg vėjas jas suktų, negali sustot.
Sekundėmis tirpsta laiko kristalai,
vis tiksi ir tiksi lyg dūžiai širdžių.
Į žemę, į dangų, į ką atsiremti?
Į smiltį, į dulkę, į molio grumstelį,
į akmenį šaltą, į Dievo pečius?
Toks mažas, toks mažas žmogus tu krislelis,
ant plausto be irklų supies ant bangų.
Gal angelas baltas pakels į aukštybes
ant savo auksinių sparnų.
2018.07.08.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2020-04-23 12:00:43
Prasmingos ir gilios mintys bei graži jų raiška.
Gyvenimas mus priverčia ne tik kentėti, bet ir atkakliai eiti pirmyn pasitikti nežinios per darganą, šaltį, skausmą, neviltį bei artimų žmonių netektį, bet niekada neleidžia sustoti pusiaukelėje ir nesuteikia jokios teisės abejoti, kad ten, kur tolsta horizontai nėra jokios prasmės.