Sudegti ir mirti, pakilti ir skristi
Nuo tos kasdienybės žiaurios,
Galėjo juk tai ir visai nenutikti,
Jei būtų pavykę išvengti klaidos.
 
Jei būtų pavykę, gal būčiau nemiręs,
Ir būčiau mylėjęs aš jus daug karščiau,
Ir būčiau savęs daugiau pagailėjęs,
Ir būčiau nebėgęs kažkur vis toliau.
 
Kiek kartų mums reikia tą patį kartoti,
Ir sverti gyvenimo kainą kiek kartų,
Bet kartais atrodom tokie mes besočiai,
Save, kad iškelti, mes kitą apkarpom.
 
Ir dingsta tiesa, ir meilė ir džiaugsmas,
Ir dedamės kaukes lyg nieko nebūtų,
Vienatvėje mirštam, vienatvėje laukiam,
Pakol atsitiktų vis lauktas stebuklas.
 
Ir jei tai įvyktų, ar mes patikėtume,
Jei patys savim tik  galim tikėti,
Ir jeigu dar galim kažką mes pakeisti,
Skubėkim dabar atgimimą  pradėti.
 
Kad meilę į meilę ir džiaugsmą į džiaugsmą
Galėtume pirkti, parduoti, mainyti,
Ir   liūtas ir jautis, mažytis veršelis
Galėtų drauge po pievas  ganytis.
 
Į dievišką žmogų lygiuoja kas gyva,
Nuo mūsų priklauso visų elgesys,
Prinokusios vaisių šakos nusvyra,
Jos rankų, širdies ir dangaus atspindys.