Tegul užklostys

Tegul užklostys, lai užsnigs,
Galbūt ne žiedlapiais, o pavėlavusiu sniegu
Baltai baltai
Nuogumą kūno kaip ir sielos baimę,
Tą dieną,
Kai mes nebebūsim du,
Kai pasilikusieji meldžiasi už tuos, kurie išeina.
Kai lieka nuovargio girnapusė
Iš nepasotintos būties,
Kai žodžiai pleišėja ir sutrupa į raudą,
Gėla kai lenkia ir neleidžia atsitiest,
Kai akys sausos neverkimą skauda.
Tegul užklostys tarsi drobule
Praėjęs laikas mus abu it vieną – 
Krankliams nebus kaip kąsniais nusinešt
Šviesios vilties,kur pergalėjo žiemą.
Aistra – tik žiežirba, pranykusi nakty,
Tik vienas mirksnis, 
Pulso varpo dūžis.
Tegul apklos, kai mes it nekalti
Viens kitą sergėjam, nebūdami meilužiais
Vardan išpildytų duotųjų pažadų,
Vardan jungties, kuri ilgai nedrisko.
Tegul apklos
Lyg drobule sniegu,
Kai niekas geba pasiverst į viską.
Nijolena

2020-04-26 16:12:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2020-04-29 08:18:12


Toks švelnus išsisakymas kartu suvokiant realybę. Savitos metaforos: 
Iš nepasotintos būties
Aistra - tik žięžirba, pranykusi nakty,
Pulso varpo dūžis.

 

Vartotojas (-a): Astra

Sukurta: 2020-04-26 18:05:12

Puikios ir išjaustos eilės. Jose sutelpa tiek daug, ką žodžiais negalėčiau išreikšti.