mąslus įrašas №
Turbūt laimingas tas, kas žengia saviraiškos keliu, daug kuria, skleidžia aplink tiesą ir grožį.
Bet pašaukimas gali būti ir kitų kūrybos sklaida.
Taigi. Eilės praėjusio amžiaus poeto (originalo kalba), interpretuoja dabarties atlikėjas.
Nesvarbu, kad pastarojo kompozicijos gana panašios, t. y. iš kelių pamėgtų akordų, negana to, dar popsas, bet jau tik nereikia, būna ir baisiau, o tarp visko pasitaiko ir neblogų atvejų. Ši kompozicija atitinka toli gražu ne švento poeto dvasią ir jau vien todėl gera.
http://www.youtube.com/watch?v=ENN6ufU43JA&list=RD02CiePqADD0HI 
 

05-28
Tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija „Poezijos valstybė“
PP konferencijos vyksta tokiu principu: būsimieji dalyviai iš anksto gauna temą, pasiruošia pranešimus, juos atsiunčia organizatoriams, o paskui prisistato ir patys.
Pernai konferencijos tema buvo „Poezija ir festivalis“. Diskutuota, ar poezija ir kitokios prigimties vyksmas (festivalis kaip masuotė) gali suartėti. Pripažinus oksimoroną, pripažinta ir tai, kad jungtis įmanoma, švenčių su visais pateikimo elementais žmonėms reikia ir joms gyvuoti lemta.
Šių metų temą „Poezijos valstybė“ gvildeno ir tos valstybės dairėsi: Jan Owen (Australija), Eduard Militonian (Armėnija), Maurillio de Miguel Lapuente (Ispanija/Italija), Eglė Juodvalkė (šen bei ten), Alan Jude Moore (Airija), Sam Witt (JAV), Rigoberto Gonzalez (JAV), prof. Kęstutis Nastopka, Erika Drungytė, lit. dr. Donata Mitaitė, Daiva Čepauskaitė. Konferencijos moderatoriai – Erika Drungytė, Vytas Dekšnys.
Apžvalga paremta pasisakiusiųjų pranešimais. Jie apžiūri įvairius temos kampus.
 
Viešnia iš Australijos Jan Owen apibūdino situaciją savo šalyje: besidominčių poezija – mažuma, bet taip buvo visada. Dramatiškai kūrybos, taigi ir poezijos, sklaidos situaciją pakeitė internetas. Vyksta spontaniški elektroniniai procesai, kuriamos svetainės, klesti videopoezija, įvairūs jungtiniai menų projektai. Knygynuose parduodama vis mažiau knygų, tačiau randasi mažos leidyklos, užsiimančios tautinių ar socialinių mažumų kūrybos reikalais, išaugo įvairių centrų, asociacijų skaičius, labai rimtai žiūrima į vertimus. Vyksta daug viešų skaitymų. Taip poezija esti konkrečioje valstybėje.
Eduard Militonian apžvelgė Poezijos valstybę savo šalies istorijos požiūriu. Primindamas 1915 m. armėnų genocidą, kuriam prasidėjus pirmiausia buvo pradėti naikinti kultūros nešėjai rašytojai, jis akcentavo žodžio galią ir išlikusią kalbą.
Kritikas Kęstutis Nastopka pakreipė temą kitaip. Pradėjęs nuo poezijos kaip tautos telkimo būdo, nuo romantikų ir laisvės šauklių, realią Tėvynę įsupusių į vaizdų miglas, t. y. nuo poezijos kaip kelio pabėgti nuo schematizuotos tikrovės, jis priėjo Nepriklausomybės laiką, poezijos ribas praplėtusį, ir įvardijo padėtį kaip įcentrinę ir išcentrinę. Išlikę tradicijos, yra susikaupimo, bet stiprėja ir anarchizmas, masinėje produkcijoje žodis devalvuotas, Poezijos valstybė skyla į autonomijas. Pavyzdžiui, Parulskis – mirtis, Kajokas drugeliai, Marčėnas angelai ir banalybės, Geda – visa, kas liko. Tai, aišku, bendroji schema, o apibendrinus šiandieninę tendenciją – poezijoje ryškus tylus pasiutimas (taip G. Norvilo „Išlydžių zonas“ yra apibūdinęs M. Burokas: Ši knyga niūri it spalio pavakarys ir kupina tylaus pasiutimo), – ir tai Valstybėje galinga jėga.
 
Eglė Juodvalkė Poezijos valstybėje mato rašytojus (tarp jų ir mirę poetai, publikuojami, užmiršti ar neįvertinti), skaitytojus ir kritikus. Šioji bendruomenė ypatinga, nes kiekvienas turi savo pasaulėlį, o jie skiriasi viskuo: įvaizdžiais, metaforomis, stiliumi, ką ir bekalbėti apie mintis.
Kaip ir kiekvienoje valstybėje, priimi taisykles. Arba nepriimi. Vieni piliečiai rimuoja, kiti ne, vienur yra ritmas, kitur nieko. Savo erdvę pasirenki pagal matą „Kas tau yra poezija?“ Ar Emily Dickinson „Kai skaitant knygą visas mano kūnas atšąla…“, ar Dylan Thomas „ji yra tai, kas mane prajuokina, pravirkdo ar verčia žiovauti“, ar dar kas kita.
Liberali ši bendruomenė. Joje nebūtina mėgti visus ar semtis išminties. Kartais įžvalgos atsiveria vėliau, o kartais daug kas lieka neperkandama.
Jei visa tai pajunti, Valstybė kviečia vidun.
 
Amerikietis Sam Witt linkęs manyti, kad poezija Vakaruose mirusi. Poezijos negalima parduoti, todėl ji nereikalinga, o poetai lyg urvų dailininkai... jų skaičius nežinomas, jie tarsi iš mitų pasaulio, o mitai – portalas į kitapus.
Ne įžymybės, bet ir ne kankiniai. Geriausia, ką turi poetas (ar tik didžiulėj šaly?) – vienuma, absoliuti vienuma, nepriklausanti nuo metų laikų, kompiuterio buvimo ar kitų sąlygų. Būsena skausminga, bet, Dž. Kitso žodžiais, tai sielos vystymas.
Airis Alan Jude Moore, taipogi apžvelgęs situaciją savo šalyje, pritarė amerikiečiui dėl rinkos: nesvarbu, kokioj valstybėj gyvena poetas, jis visur truputį užsienietis. Laisvas, netapęs ideologu, turintis galimybę interpretuoti, oponuoti. Jo gyvenama šalis – būvis išilgai poezijos, ir viskas meilė...
Ir amerikiečio Rigoberto Gonzalez akimis, poezija – meilės išraiška. Mirties antonimas, vaizduotė, nunešanti ten, kur nebuvai, pats gryniausias akimirkos blyksnis... Ar visa tai tik kalba? Poezija yra žmogus, o žmogus yra gyvenimas (taip visada ir maniau – poezija nužengia ne iš dangaus, o pasireiškia iš kūrėjo vidinių resursų, kuriuos generuoja gyvenimas. Galima tą valstybę pavadinti namais, nes juk namuose būna visko, tai oksimoronas ir dekameronas kartu. – mano past., Straipsnyje neleistinai subjektyvi).
Panašiai samprotavo ir Italijoje gyvenantis ispanas Maurilio De Miguel Lapuente.
 
Erika Drungytė Poezijos valstybę apmąstė lygindama su Tėvyne. Kas yra Tėvynė? Ją galima apibrėžti daugmaž visiems suprantamu terminu, nors juk Tėvynė yra sunkiai apibrėžiama sąvoka: tai meilė, kraujo ilgesys, šiluma, nerimas, skausmas, palaima – pirmiausia dvasinė būsena.
Net ir tobulai veikianti apibrėžimų sistema dar nėra tikroji valstybė, forma negali sugriauti Tėvynės, nors tokių bandymų yra kasdien. Paklusimas prievartai ir rašant eiles įmanomas (pvz., amatas ar manipuliavimas forma), bet Poezijos valstybėje ne – kaip ir Tėvynėje. Tėvynės žmogus nesirungia dėl jos, jis jai gyvena (Vydūnas).
 
Donatos Mitaitės pakoreguota, tema persikėlė į Poezijos žemę. Tai vėlgi plati sąvoka – žemė bevaisė, pažadėtoji, prarastoji ar įkvėpimo… Šiame pranešime buvo sėjamos tautinės ir tarptautinės sėklų, dirvos metaforos, pabrėžiant, kad poetiškiausi, ilgaamžiškiausi augalai išauginami iš patirčių, tačiau paslepiant konkretybes.
Daiva Čepauskaitė, apžvelgusi valstybės sąvoką nuo Aristotelio ir Cicerono iki Naujųjų laikų, išskyrė tris pagrindinius Poezijos valstybės bruožus.
Pirmas – šioje Valstybėje (turint mintyje ir lokalią konkrečią) gyvena Poetų tauta. Dar prieš kelis dešimtmečius Poetas laikėsi kaip išskirtinis reiškinys, dabar dažniau – ką jūs ką jūs, tai paprastas žmogelis, užsiimantis tik tekstų gamyba.
Šioje šalyje labai toleruojama ir dviguba pilietybė, prisegant prie Poeto priedą doc. dr., prof., literatūrologas ar kokį kitokį, rodantį svorį visuomenėje, nes vien dainius ar praėjusių dienų pėdsekys su eilėraščiu visai nepraktiškas ir nepritaikomas.
Gal Poezijos valstybės mutacijai šia linkme įtakos turi epocha, kur viskas greita ir paprasta?
Antras bruožas – Poezijos valstybės teritorija neapibrėžta. Taigi nėra aiškaus baigtinio rezultato, griežtos matavimo sistemos, kaip kad yra vartojimo teritorijose (rask 10 būdų, gudrybių, kaip praturtėti, susirasti, gauti, paveikti…). Ši Valstybė driekiasi kažkur viskam lygiagrečiai, atmesdama ilgus sąrašus, kaip tobulai gyventi, bando apčiuopti, kiek liko debesims.
Ten gyvena Aivaro paukštukas, Mindaugo karvė, Giedrės infantė…
Ir trečia – Poezijos valstybės valdžia yra kalba. Rašymas – gyvenimo būdas.
 
Temą „Poezijos valstybė“ pasisakiusieji kiekvienas suprato  savaip, bet galiausiai vis tiek paaiškėjo, kokia tai šalis: ji beribė, todėl yra visur, o jos gyventojai susisiekia principu toks tokį pažino ir ant alaus pavadino.
 
05-28
PP svečių vakaras ir premijų vertėjams įteikimas
Svečiai ir viešnios, kurie pavasariavo atskiruose renginiuose, susirinko į bendrą. Kiekvienas buvo trumpai pristatytas: kiek knygų išleido, dar kokių darbų nuveikė ir kokių pelnė apdovanojimų. Įvadai tradiciniai, kaip ir man kylantys klausimai: kada spėjo? Kaip intensyviai reikia gyventi ir dirbti, iš kur randasi tiek minčių?
(Žaviuosi, domiuosi ir kartu kremtuosi, kad neturiu ką pasakyti pasauliui.)
Duetais su vertėjais svečiai paskaitė po porą savo kūrinių, kai kurie ir labai ilgų. Tai pastebėjęs vienas iš vakaro dalyvių Jonas Liniauskas pagąsdino: „Ir aš paskaitysiu. Galit miegot.“
Bet jis neskaitė poemos „Polonezas“, tik už vertimus iš baltarusių kalbos į lietuvių atsiėmė apdovanojimą (V. Niakliajevo vert.).
Už vertimus iš lietuvių į rusų kalbą apdovanota Ana Gerasimova (puikiai skamba G. Patacko, puikiai!) priminė dar kartą tai, ką šiomis dienomis sakė ir kiti svečiai: „Rusų kalba ir literatūra – ne politika.“
05-29–30
Dar Pavasaris. Neskirstant žanrais, viskas Poezijos vardu.
 

PP info tęsinys
05-27
Skaitymų vakaras „Duetai +“
Visą dieną kritęs ilgas lietus PP renginių nenuplovė į balą, ilgvakaris Rašytojų klube sėkmingai atėjo, kaip ir atėjo nemažai ausų.
Pirmieji vakarėlio svečiai – iš Gruzijos ir Armėnijos. Nors kūrybiniai ryšiai iš Lietuvos į ten veda seniai, šiais metais kolegoms ir bičiuliams pagaliau pavyko susitikti Pavasaryje.
Gruzijos poetė, vertėja, eseistė, kritikė, radijo laidų vaikams kūrėja Mariam Ciklauri skaitė eiles savo kalba, o vietine šneka jas perteikė Vytas Dekšnys, kuris yra vertėjas-kūrėjas, rėmęsis Dianos Šileikaitės-Kaishauri pažodiniais vertimais ir Liutauro Degėsio poetine bendradarbyste.
Viešnia padėkojo už gražią galimybę Gruzijos Nepriklausomybės dieną, gegužės 26-ąją, praleisti draugiškoje Lietuvoje. Renginyje dalyvavo ir Gruzijos ambasadorius. Visa tai, žinoma, yra ir oficiali mandagumo išraiška, bet gruzinų ir lietuvių ryšiai, o ką jau bekalbėt apie kūrybinių sluoksnių sandūras, nėra oficialūs. Tiesa, vertėjai, tarp jų ir pastaruoju metu gana aktyviai su kalnų poetais seminaruose ir po jų bendraujantis Gytis Norvilas, gruzinų poeziją verčia iš rusų kalbos.
 
Tačiau vakaronėje dalyvavo unikalus žmogus – vertėja iš originalų, didžiausia armėnų kultūros propaguotoja Lietuvoje Marytė Kontrimaitė. Jos duetininkas – Eduard Militonian, kuris buvo kviestas į Pavasarį dar 2005 m., bet, būdamas labai užimtas kūrybine ir visuomenine veikla, vis neištaikydavo laiko.
Ir pagaliau įvyko.
Armėnų poeto, prozininko, knygų apipavidalintojo, dar ir Rašytojų sąjungos vadovo kūrybos pristatymą labai gyvino vertėjos prisiminimai apie šalį, keliones, tarp jų ir humanitarinės pagalbos organizavimo akciją po 1988-ųjų žemės drebėjimo, kurio metu Spitake ir Giumri (buv. Leninakanas) sugriuvo nauji mūrai, bet išliko didžioji dalis senųjų akmenų architektūros... Sutikti ir pradingę žmonės, prisiminimai… Sielvarto debesys nesklandė, anaiptol. Nors visa, kas nutinka, niekur nedingsta.
Gana išvedžiojimų. Geras straipsnis apie viską aiškiai šviesiai (istorija, kalba ir kt.)
http://kranturedakcija.lt/app/webroot/files/2011-250-55Kontrimaite.pdf

Kiti vakaro svečiai – Ukrainos poetų pora iš Odesos.
Ech Odesa, žemčiužina u moria… To nebėra. „Odesa nebesišypso“, – apibūdino poetas intelektualas Boris Chersonskij. Beprasmiška bandyti perteikti pasišnekėjimo dvasią, na o temos punktai – profesijos (svečias yra klinikinės psichologijos specialistas) ir gyvensenos (poetas, eseistas, vertėjas) paralelė ir sankirta, rusų kalbos ir kitakalbių santykiai, bendra atmosfera Ukrainoje, Odesos susiskirstymas į pro-, neutro- ir senuosius romantikus parkuose. Paskaityta eilių (A. A. Jonyno verstas skaitė V. Stankus), Liudmilos kūrinius karo tematika pristatė jų vertėja Daiva Čepauskaitė. Pageidaujant parekomenduotas Ukrainos rašytojų sąrašiukas.
Įspūdis pilnas, vakaras geras.
 
Nelabai mėgstu (o tiksliau – visai nemėgstu) viešus poezijos skaitymus, o juolab visokius balselių drebinimus, bet būna susitikimų, kurie kitokie.
Tiesa, po tokių renginių visada pasidaro ir liūdna: koks nepažintas pasaulis, o kiek laiko prašvaistyta niekams.
 

Įvairenybės
 
05-19
Moksleivių poezijos skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu“
Daug nesiplečiant, vaizdas kiek kitoks nei, pavyzdžiui, pernai, kai į salę vargiai tilpo visi norintys, o renginys tęsėsi daugiau nei tris valandas, nors jį vedusi rašytoja G. Adomaitytė jau tada pastebėjo, kad kuriančio mokyklinio jaunimo mažėja.
Bet, kaip matyti, jo vis dar yra.
Šie skaitymai – vyksmas, aišku, prasmingas, šventė. Tuo pačiu krebžda mintis, kad tokius renginius stebintiems (tiesa, negausiai) neprošal būtų šiek tiek specialiųjų (vaiko psichologijos ir galbūt pedagogikos) žinių – būtų aiškesnės lūkesčių ribos. Nes, ko gero, dažnas iš savo augančių artimųjų yra patyręs, kokia gali būti vaiko fantazija ir kokios neribotos yra galimybės.
Tų apraiškų ir dairausi. Pritariu, kad susidomėję tokiu užsiėmimu vaikai kuria – bet atrodo, kad nedaugelis iš vidinių paskatų, nes viskas vienoda lyg pagal užduotį. Taip, per žaidimą išgyvenama daug kas ir augama, bet... Kūrybingesni yra vyresnėliai. Mažesniųjų temos siauresnės, kas, žinoma, natūralu (mamytė, tėvelis, saulytė, gyvūnėliai, gamta, Tėvynė), bet ir raiška panaši. Nors turbūt tos pamokos nenueina perniek jau vien dėl akivaizdaus siekio ir neblogo pasiekimo – rimo pajautimo. Šiais metais, o gal tik man taip atrodo, ir intonuojama skaitant buvo daugiau. Tik pedagogams dar reikėtų atkreipti dėmesį į elementarias kalbos kultūros klaidas (netaisyklingų formų vartojimas).
Vienas iš popietės vedėjų (renginiui vadovavo B. Januševičius ir R. Šileika) gražiai pasakė: mes labai vertiname jūsų kūrybą, ačiū visiems.
Iš manęs ugdytojas ne kažin koks, tad tema baigta. O jie auga kartu su eilėraščiu. 
Renginio pabaigos nesulaukiau, bet kam lemta skaityti savo kūrybą baigiamojoje Pavasario šventėje, paaiškės ten apsilankius.
 
05-19
Vakaras „Vertėjo akcentas“ (vedėjai Ilzė Butkutė ir Vytas Dekšnys)
Jaunų veidų salėj mažoji dalis, senimo irgi negausiai. Pastarieji arba viską žino mintinai, arba priežastys kitos, o jaunimui skirtas renginys dar bus. Sluoksniuojasi visada panašiai.
 
V. Dekšnys pradeda tuo, kas savaime išplaukia iš renginio pavadinimo: vertėjai ir kalba lietuviškai su savo akcentu, ir jo suteikia kūriniams versdami.
Vakaro svečiai – Markus Roduneris, Rimas Užgiris, Paulina Čiucka, tarsi patvirtindami Indros Brūverės, draugystę su lietuviais tęsiančios Pėterio Brūverio dukters, mintį, kad lietuvių poetų yra „gerų labai daug“, savo (anglų, lenkų, latvių, rusų) kalbomis ir lietuviškai skaitė kuo įvairiausią kūrybą: Gintaro Patacko, Stasio Jonausko, Eugenijaus Ališankos, Aušros Kaziliūnaitės, Antano A. Jonyno, Prano Morkūno, Vlado Braziūno, Jono Meko, Juditos Vaičiūnaitės, Nijolės Miliauskaitės, Ilzės Butkutės, Mariaus Buroko, Vytauto Rubavičiaus, Donaldo Kajoko, Ramunės Brundzaitės, Marcelijaus Martinaičio.
Dažnai pagalvoju, kokie nuostabūs Georgijaus Jefremovo vertimai. Šįkart – Jono Aisčio „Augo sode serbenta“, dviem kalbom, lietuvių ir rusų, ir gitara išsakyta „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“...
Puiki dermė, nors pats vertėjas minėjo, kad kartais nelengvai paklūsta metras.
Paklūsta tikrai, kaip ir Vitalijui Asovskiui, kuris verčia taipogi į rusų kalbą. Ir vėl suskambo jo užauginti perlai – J. Kunčino „А бутылка поплывет по морю“, A. A. Jonyno „Очень старый романс“, G. Patacko „Начало века“.
Tai girdėjau 2013 m. Matyt, Aukso fondas ir orientacija į tuos, kurie atėjo į Pavasarį pirmą kartą. Galbūt.
 
05-20
Poezijos pavasario laureatų kūrybos vakaras
Ne visi rytmečiai ir  popietės apibėgtos, nes ne per seniausiai kai ką iš programos mačiau, girdėjau ir vienam pristatyme vos neužmigau. Turbūt nuovargis.
Vakare Rašytojų klube buvo gražus susiėjimas – dalyvavo įvairių metų Poezijos pavasario laureatai. Pavasaris jau 51-as, laureatų tiek pat, o 20 iš jų jau vaikšto po Dievulio poezijos sodus. Daug menanti renginio vedėja rašytoja Aldona Ruseckaitė priminė, kas, kur, kada, papasakojo, kaip Kaune pinamas ąžuolo lapų vainikas, ir vakaro pabaigoje paprašė fortepijonu skambinusį Roką Zubovą kūrinio, kuris atspindėtų pergalę. Nebuvo tai maršas, bet  šių metų PP laureatu betampąs Vladas Braziūnas labai padėkojo, nes muzika atitiko situaciją – jis su niekuo dėl titulų nesikovė ir fanfarų nelaukė. Užtat paskaitęs eilių iš A. Ruseckaitės gavo galimybę: „Jei turėsi pageidavimų dėl vainiko, duok telegramą. Taip ir parašyk: noriu su lelijom, ar kokio.“
 
Paprastai tokiuose vakaruose skaitomi tikrai geri kūriniai.
Salė pilna. Prie mikrofono eina Jonas Jakštas (1985), už Marcelijų Martinaitį (1975) – Laura Sintija Černiauskaitė, už Stasį Jonauską (1986) – aktorius Ramūnas Abukevičius, o už Vytautą P. Bložę – jo kūrybos tyrinėtoja ir patikėtinė Erika Drungytė. Skaito ir 2011 m. PP laureatas Jonas Kalinauskas, dar papasakoja apie praėjusių metų pabaigoj išleistą knygą „Ar Spangis ateis“ (ir sako: gailiuosi, nereikėtų kasmet leisti po knygą); skaito ir Donadas Kajokas (1995), ką tik išleidęs dar vieną naują, ir Rimvydas Stankevičius (2009), taip pat išleidęs dar vieną naują.
Tuo metu ranką vis kelia Jonas Jakštas, panoręs kontratakuoti kitą Joną: „Aš planuoju išleisti ir 2016, ir 2017-ais. Čekuolis sakė, kad reikia galvoti į priekį, tai liečia visas gyvenimo sritis. Išeina, reikia rašyti kasdien, taip paruošiama psichika, nes jei sustosi...“
 
Manau, rašyti kasdien gerai, bet iškart rodyti ne. Arba turi pasiruošti viskam, ne tik laurams, bet ir pipirams.

05-21
Jaunųjų poetų kūrybos ir dainuojamosios poezijos vakaras „Sueiliuotas pavasaris“
Abstrakčiai kalbant, man kažkodėl susidaręs įspūdis, kad jauni žmonės labai daug, o gal ir viską apie gyvenimą, tą beviltišką tragišką fatumą, jau žino, nes didžioji kūrybos dalis – visa ko permatymas, veido ir bendrai savęs praradimas. Kažkodėl visa tai neretai panašiau į teorijas. Betgi jos yra savotiški ieškojimai, todėl ši analizė ir nereikalinga. Tas pats per tą patį yra Kosmoso begalybė.
 
„Sveiki atvykę į jaunųjų poetų Euroviziją!“ – pradėjo renginio vedėjas Saulius Vasiliauskas.
Scena drauge su paukštininkyste kūrybiniuose sluoksniuose, kaip suprantu, yra etaloninė metafora, bet apskritai pavadinimas geras. Dar ir linksmas, todėl visiems patiko. Paskui kartu su Saulium talentų susirinkimui vadovavusi Aušra Kaziliūnaitė užsiminė, kad tokiu būdu, per dainą, pasireikš ir Vytautas Stankus, esąs vertintojų trijulėje. Bet net ir po visko, trejetui dingstant už paslaptingų durų pasitarti, primintas prašymas padainuoti, nes po rezultatų paskelbimo salė gali tapti erdvi, poeto buvo apgaubtas šydu: „Čia ir esmė.“
 
Užtat labai, kaip čia pasakius, na, lai bus stilizuotai, padainavo viena graži poetė. Renginio pavadinimas todėl ir klaidina, kad neįrašytas žodis naujoviškos. Kita vertus, nesuprantantiems ir nėra ko vaikščioti į jaunimo renginius.
Iš visų gal dešimties skaitovų rimuoja vienas vienintelis (jį atsimenu iš pernykščių moksleivijos skaitymų), vietomis truputį parimuoti bandė viena. Visi kiti tuo nesusivaržę.
Buvo iki nepatogumo štampinis neoromantinis tarpsnis.
Bet ir tegul.
Ir gana. Yra nugalėtojas, be ilgų komisijos svarstymų išrinktas „už tikrumą“.
Baigiamajame PP vakare savo kūrybą skaitys šio renginio laureatas Nojus Saulytis.


 

Prasideda dar labiau užimtas laikas – renginiai. Porą savaičių prasilenksim laike, nes tupėti internete vaikštant po gyvenimą neišeina, tiek dar nesudvasėjau. Jaučiu, tai proza taip niūriai kalba, todėl ir skubu į Poezijos pavasarį.
---

05-18.
Turbūt 51-ojo PP atidarymo ceremoniją Nacionalinėje dailės galerijoje parodė ir LTV. Kaip kasmet.
Mano saliutas truputį kitoks, bet atitinkantis kuklios „kūrybos“ kampelį.
https://www.youtube.com/watch?v=Q08V0i0gHik

05-18 Rašytojų klube
Nebesuskaičiuoju, kiek kartų leidausi paskui PP, kiek mano gyvenamajame urve lyg blokų riogso almanachų, kiek susifermentavę įspūdžių iš formalių ir padrikų susitikimų.
Turiu neblogą atmintį, bet dabar nevalingai grįžtelėjau tik į pernykštį Pavasarį. Šiais metais jau yra vienas skirtumas: almanachas nevėlavo – pristatymo dieną buvo ką pristatyti.
Susirinko žmonių įvairių ir saikingai nemažai. Tai turbūt reiškia, kad ne viskas beviltiška. Gal kam atrodo, kad vyksta tuštybės mugė (tokios replikos po visko sklando būtinai), bet įdomu, kodėl tada visokie neigiamai nusiteikę interesantai seka įvykius? Tiesa, kaip visur yra klaninio (profesinio) grybo (vieni remiasi kitais), pasitaiko ir abejotinos vertės produkcijos (bet ir periodiniai leidiniai renkasi iš milžiniškos pasiūlos, kai reikia išleisti numerį ir reikia dėti ką nors).
Ir vis dėlto. Tradicija juk ir kokios galiūnų ar alaus plempimo varžybos, į kurias traukia nebūtinai visi. Nenori – neik.
 
Poetas Antanas Šimkus, kolegų pakrikštytas almanacho tėvu, šiuolaikiškai tariant – projekto vadovu, mat rūpinosi viskuo nuo paraiškų rašymo fondams iki leidinio pasiėmimo iš spaustuvės, tėvyste ir atsakomybe buvo linkęs dalintis, bet vis tiek pats pristatė jungtinį kūrinį – almanachą „Poezijos pavasaris 2015“. Sudarytojų sarąše ir literatūrologė Donata Mitaitė bei poetas Vytautas Stankus. Užsieniečių kuratorius – poetas, vertėjas Vytas Dekšnys. Į almanachą įdėtos kompaktinės plokštelės „Poezija ir balsas 2015“ sudarytojas M. Nastaravičius. Dailininkas Tomas S. Butkus.
Leidiniui kūriniai atrinkti iš publikacijų praėjusių metų kultūrinėje spaudoje. 56 autoriai, 12 užsieniečių. Tiek statistikos.
Poetai ir poetės skaitė balsu, dar, aišku, pastudijuosiu savarankiškai. Įdomu buvo tai, kad nugirdau žž skaitytą kūrinį.
 
Literatūrologė D. Mitaitė plačiau apžvelgė almanacho pilkuosius puslapius – tai tokios spalvos intarpai, išskiriantys straipsnius. Šiais metais tema – įvairios sukaktys. Pavarčiau, gražus interviu su Elena Aldona Puišyte, kuriai sukanka 85 (kalbino D. Čepauskaitė). Įdomus akademinio stiliaus straipsnis Alfonso Nykos-Niliūno atminimui (aut. D. Daugintytė). Antanui Kalanavičiui būtų 70 (įdomus), kitų dar nespėjau perskaityti (Juozui Kėkštui – 100, Kaziui Borutai – 110, Mamertui Indriliūnui – 95, Nijolei Miliauskaitei – 65, Vaidotui Spudui – 80, Viktorijai Daujotytei – 70, Vytautui P. Bložei – 85). Maištingasis lyrikas, vienkiemio atsiskyrėlis, savo kūrinius pavadinęs progiesmiais, partizanas, paribio poetas, likęs be aiškios vietos poetinėje tradicijoje... Yra skaitymo.
 
Kaip ir kasmet, buvo įteikta premija už geriausią esė almanache. Ji teko Tomui Taškauskui už Laišką Mamertui Indriliūnui. Mano akimis, iš pažiūros gana paprastas darbas, bet tuo ir traukia. „Ačiū. Neužmirškime. Rašykime laiškus“, – sakė autorius.
Užsieniečių patronas V. Dekšnys minėjo, kad į Pavasarį atvyks 12 svečių iš 10 šalių. Laukiama dviejų labai įdomių Ukrainos delegatų (Boris Chersonskij, Liudmila Chersonskaja), pora poetų turėtų atvykti iš Amerikos žemyno, laukiama ir Australijos, kelių Europos šalių bei pietinio regiono – Gruzijos ir Armėnijos atstovų.
 
Rašytojų klubo salėje lankytojams atsivėrė fotografijų paroda „Poetai ir fotografija“, kurią sudarė poetas, fotografas Alis Balbierius. Eksponuojama 12 poetų ir literatūrologo R. Tamošaičio fotodarbai.
Pristatydamas šią parodą A. Balbierius užsiminė, kad kadaise iš fotografijos meistrų sąjungos būta skeptiškų užuominų „ai, fotografuojantys poetai“, bet tokia nuostata jau pasikeitusi. Sakydamas, kad gal per sterilu viskas atrodys, pakvietė pažiūrėti. Nieko, graži parodėlė.

Gaila, viskas vyksta greitai. Kolegos išsibarstę po svečias šalis ir regionus, susidūrimai nedažni. Yra ir tokių, kurie po ankstesnių nebenori pažinti. 
Bet viskas priešaky. Almanachas bus skaitomas atidžiau pasibaigus judėjimui, o kol kas – paklausei, pažiūrėjai, pirmyn.
 

Gal būna ir poetiniai kvėpsniai, dusimai, bet čia – tikrai dūstantis žmogus. Gregory Lemarchal (1983–2007).
Progresavo vaikystėje nustatyta genetinė liga (mukoviscidozė). Mirė nustojus funkcionuoti plaučiams. Kad dainavo, išvis stebuklas. Vadinamasis pozityvas… Daugiau mažiau sveikiems belieka ropštis aukštyn nedūsavus.

https://www.youtube.com/watch?v=yq1_Qm4I7bA
originalas yra originalas, o čia jo variantas: 
https://www.youtube.com/watch?v=aqdfv93q-RI
duetas
https://www.youtube.com/watch?v=dLWpokipak0
 

Na ką gi. Reikia pasirūpinti priešnuodžiu aplinkui sklidančiam plokščiam virusui.
Skambės dainos.
Žodžiai – originalo kalba. Vertėjas turėtų atkurti estetinį įspūdį, grožį, prasmes, stilių (vertimų būna puikių, nors vis tiek tai movimas ant kito kurpalio), todėl nieko neversiu.
Dainas bandė interpretuoti ne vienas, bet kad nenusibostų, bus tik keli. Visi variantai (balsas, pajautimas, suvokimas to, kas žodžiuose) labai skirtingi. Bet svarbiausia, kad dainos nuostabios. Pirmiausia turbūt lyrikams, kas širdyje aš ir esu.

http://www.youtube.com/watch?v=uWH-bEMY5cs
https://www.youtube.com/watch?v=XHaWaUBeoZ0 Eng subtitrai

https://www.youtube.com/watch?v=o8bB0HynQFw (maždaug nuo 2.30 min., apie 5 min. baigiasi)

Kita daina. Pugačiova, įvairenybės, bet šis irgi šaunuolis
https://www.youtube.com/watch?v=5tSBQOlEJ1I (daina nuo maždaug 3.19, o baigasi po 7)
---

Filmų ištraukos
https://www.youtube.com/watch?v=-Lkot5r44OY
https://www.youtube.com/watch?v=ergVog52HBY 
https://www.youtube.com/watch?v=N_IU_Qsf4_o

Seniai jau kalbuosi su dvasiomis, tiktai privengiu užrašyti.
Tos transliacijos sunkios, todėl ruošiausi iš realybės pereiti prie meninio kūrinio „Cibutė ir Nulis“ (nes tai neaprėpiama saviraiška, pvz., persmaugus nulį išeina 8, pavertus begalybė, o ji – tai ir dviratis, ir akiniai). Bet už akių užbėgo vienas gana įdomus ir apmąstymo vertas įvykis.
 
Tįsna
Įvadas toks, kad seniai seniai turėjau šuniuką (kaip tik aną savaitę buvo mirties metinės). Buvo mano biografijoje netgi žmonių, bet su visais ryšiai nutrūkę ir gana ilgus metus sukasi tik pora daugiau mažiau giminiškų asmenų, kurių irgi sparčiai retėja. Vienas iš jų – velionis poetas X, tiesa, paskutiniu laikotarpiu jis gyveno visur kažkur, nesusitikdavom, bet, sprendžiant iš rastų užrašinių, jo orbitoje figūravo ir mano apibrauktas numeris. Maniau, kad šios temos nebeliesiu niekada, betgi kaip negali būti dėl nieko tikras.
Nežinia, kokiam planui veikiant ir subrendus ne per seniausiai nusidanginau už jūrų marių, kad susitikčiau su velionio sūnum. Kažkodėl sugalvojom kaip tik dabar. O grįžus po kelių dienų paskambino vienas suinteresuotas asmuo (iki tol laukiau kone pusmetį) ir sutarėme vėl kibti į taip užsitęsusių reikalų tvarkymą.
 
Stotyje, nuo parduotuvės „Iki“ žiūrint tiesiai, matosi užrašas „Perėja į Pelesos gatvę“ su nuorodomis į peronus ir kelius (visa tai žadina nenusakomą jausmą, bet emocijos čia nieko nelemia). Tas stendas yra prie laiptų, kuriais pakilęs atsiduri ant pėsčiųjų tilto. Perėjus jį, sukti į dešinę, tuoj pat „Panevėžio“ autobusų stotelė, ir tada, galima dar šia puse, o jei kitapus – nenuklystant į gatvių intakus kairėje, belieka eiti pirmyn lygiagrečiai traukiniams. Žinau viską aiškiai, nes ten jau ne kartą buvau. Namas už „Širdažolės“ vaistinės ant kalniuko, kiemo gilumoje.
Likimas ir paties gaivalingi ėjimai velionį buvo atvedę į klaikų bendrabučio kambarį.
 
Ir čia, kaip kadaise paliekant gimtuosius namus, seniai išjungta elektra.
Spyna laužta, įstatyta aukštyn kojom, tad raktą, kad įeitum, turi visaip pajudindamas, pasikalbėdamas sukti lyg duris užrakindamas. Ir čia ne kaip visų, atvirkščiai. Bet jau pavyksta nesunkiai.
Sausio 30-oji, penktadienis. Gal spėsiu, kol už lango šviesu.
Šitoks verpetas nuplovė visas ir visus, raktą dabar turi tik pora žmonių, o baigiamoji peržiūra likusi man.
 
Viskas jau apkalbėta ir palydėta, turinys pravaikytas, liko paskutiniai popieriai ir keli paskubomis prisemti maišai.
Materijos niekintojas prikaupė visko: skudurų, senų čekių, nuorašų, išrašų, neaiškios paskirties susirankiotų ar pridovanotų šūdelių – išmesti tiesiog nesivargino, užmiršo, nes tai jam nebuvo svarbu. Retinam dar, metam lauk, turto mažyn. Jau ir temsta. Riebiose prieblandos dulkėse lūkuriuoja milicininko kepurė be snapelio ir visokių pavidalų Che Guevara – šiandien kraustomės visi pas mane. Imu dar nuotraukas, laiškus, kuriuos poetui rašė ir man nepažįstami, ir nesunkiai identifikuojami bendražygiai, aukotis ir auklėti pasiryžusios moterys, atvėrusios įvairiausias tų pačių jo gyvenimo įvykių traktuotes. Išniro netgi Garbės raštas, kas šiaip žmogui tam būtų netaikoma, bet yra pavardės, parašai, antspaudai, reiškia, kažkas gal ir buvę. Už aktyvią visuomeninę veiklą dėkoja Tverečiaus kolūkio vadovas ir profsąjunga. Būtinai įsirėminsiu.
Priartėjo ir balsas – neužmirštu aš balsų, bet tarp visokių grupių CD išliko ir apipaišyta mėgėjiška materija „Deep Apple“. Autorinės, pats groja, dainuoja.  Ne naujiena, bet kada kas įrašė? Fone kažkokios moters balsas, matyt, padeda, traškina mikrofoną, o gal tuo laiku ji tiesiog buvo kartu. Ir koks dabar skirtumas.
 
Aplink šias dienas dar vienas nei šioks, nei toks įvykis, kurį papasakojo Asmuo. 
Neseniai, kaip tik minimąją savaitę, mirė poeto teta (ta simpatiška senutė, buvusi per jo laidotuves). Asmuo, nesvarbu kas (nes tai nieko nekeičia) glaudžių ryšių nepalaikė, bet pastaruoju metu su josios šeima bendravo dėl įvairių reikalų, taigi visi buvo susieti velionio. Dabar Asmuo susiruošė vykti į tos tetos palydas. Pasiėmė telefoną, skambins į stotį sužinoti traukinių tvarkaraštį, mato – atėjo žinutė. Atsidaro – paties velionio rašyta „davaj, laukiu“ prieš trejus metus, išsaugota telefone. Ir tuoj antra. Galima paaiškinti, telefonas, kaip ir bet kuri atmintis, primakaluoti gali daug ko, bet vis dėlto koks sutapimas. Ir dargi dukart, lyg vaikant abejonę.                                 
Kaip suprasti? Kad dvasių pasaulyje viskas matyti? Čionykščiams vaidenasi? Atsitiktinumas? Greičiausiai.
 
Ir toliau – greičiausiai jis.
Seną, turbūt dar jo tėvo tėvo, kišeninį veidroduką, rastą bendrabučio kambaryje anksčiau, susitikimo užsieniuose metu perdaviau velionio sūnui. „O žiūrėk, atsimeni?“ – po kiek laiko rodo jis. Kur bekeliavo, kokios mainėsi šalys ir rezidencijos, nepasimetė mano dovanotas šuniuko nagas. Atrodo, ir kas gi čia tokio. Turiu ir aš pieninių jo dantukų. Bet va, šiandien, jau šiapus jūrų ir marių, iš bendrabučio kambario išgraibytuose neaiškaus turinio likučiuose, kuriuos atsirinktus ėmiau dar kartą apžiūrinėti, tarsi ko ieškočiau, tarp monetų, sagų, patronų metalinėje saldainių dėželėje laukė poeto dantis su visa šaknimi. Gerokai  paėstas kaplys, matyt, pats atsiskyrė, o jis ir tą materiją nusviedė į dabar nagrinėjamą palikimą.

Galėjau niekur nevažiuoti ir neiti. Bet gal negalėjau?

Reliatyvumas
Buvau kitame žemyne. Reisas priklausomai nuo malimosi oro uostuose (persėdimas Frankfurte) trunka apie 13 val., iš jų per vandenyną apie 7–9. Keliaujant į aną pusę iš Europos, laiko „uždeda“ priešpriešiniai vėjai ir ciklonai, o atgalios jie palankesni. Kažkurią dieną per žinias nugirdau, kad Niujorko lėktuvas Londone atsirado per rekordiškai trumpą laiką, ar tik ne 6 su puse valandos.
Visokius slankiojančius srautus ir koordinates galima suprasti. Bet vienas klausimas, nežiūrint nuoseklių Žemės ir Saulės padėties studijų, man vis tiek žavingai nesuvokiamas. Kaip persidengia laikas, kaip vyksta įplaukimas į kitą matavimą, kai esi lyg ir įprastas tu, bet atsiduri realybėje, kur skirtumas su ką tik buvusiu savim 7 valandos.
Bet juk esi tas pats ir niekas niekur nedingo.
 
Pasaulis nedidelis. Tik šast – ir kitapus.
Atsidūriau Ontarijo regione. Nors visą savaitę čia tvyrojo nežymus minusas, bet arktinis vėjas pojūčius gerokai paaštrina. Ko moviau į tokį šaltį? Paskui savo tikslus! Iš kurių vienas – žiūrėjimo taško išjudinimas, nes masinė saviknaisa ilgainiui įgrysta. Meilė apleido? Šaka sušlamėjo ar žiedas nuvyto? Senoviniu stilium ar moderniai, graudu ir reikšminga be galo.
Ir todėl išvykau pamąstyti ant Niagaros kranto, prie krioklio, o sustipus ir įsitaisius apžvalgos bokšto užkandinėje, kur šilta ir galima pusvelčiui gerai pavalgyti (dalinė kompensacija už bilietą), mintys tapo išvis plačios. Šitiek milijonų žmonių čia praėjo, o jei dar labiau pagalvoji, tai po Žemę vaikšto net milijardai... Ak, kriokleli, kiek tu matęs girdėjęs. Ką plaki nesustodams vasarą žiemą...
Kraštovaizdis abipus Toronto–Hamiltono magistralės, vedančios prie krioklio, vietomis kažkuo primena tai Jurbarko prieigas, tai Prienus, yra Molėtų plento požymių: įvairios biurų patalpos, sandėliai (kaip pievagrybių auginimo angarai netoli Riešės), pamėtyta gyvenviečių; iš miestelių didesni yra Oakville ir Burlington. Pastarasis garsus savo persikų plantacijomis, kurios žiemą gana panašios į tvarkingus lietuviškus medelynus. Oakville – „milijonierių“ zona, ypač būstai brangūs prie ežero.
Įspūdis, kad viskas, gal tik truputį kitaip, kažkur matyta.
 
Niagaros krioklys
Lyg nuo keliolikos aukštų pastato stogo kažkoks išdaigininkas pilstytųsi vandeniu... Šio gamtos kūrinio kilmė ir kiti duomenys daugmaž žinomi iš geografijos pamokų ir įvairių prieinamų šaltinių.
Niagaros krioklį, esantį JAV ir Kanados pasienyje, sala skiria į dvi dalis. Kanados krioklio (Canadian, arba Horseshoe Falls) plotis 793 m, aukštis 48 m, Amerikos (American Falls) – plotis 323 m, aukštis 51 m.
Fotografuoti ar filmuoti reikėtų atitinkama aparatūra, parinkus kampą ir kitas sąlygas. Bet ir aš išgavau kažkokių paveiksliukų.
Amerikos krioklio dešinėje matyti mažasis Bridal Veil (Nuotakos šydas), toliau yra Luna Island ir Ice bridge (Ledo tiltas); jį buvo sulaužiusios ledų sangrūdos, dabar atstatytas. Medelynas ir krūmokšniai – Goat Island (Ožkos sala) – Amerikos naujakuriai čia ganydavo gyvulius, kol po vienos nuožmios žiemos išliko tik sena ožka. Jos garbei sala ir pavadinta.
Maždaug toks vaizdas ūkanotą dieną iš beveik poros šimtų metrų apžvalgos bokšto Skylon Tower.
 
Labai maloniai nuteikia siurprizas: geriausias nuotraukas kažkokiu būdu sugebėjau ištrinti. Galvojau, apsidairysiu, paskui kad trenksiu reportažą, o dabar nei trenksmo, nei nieko, tik keli aptemę kadrai ir Niagaros mūša ausyse.

---
Dar, tiesa, nepaprasto lygio dokumentika iš miesto.
 
CN Tower (Canada’s National Tower)
Tai viena aukščiausių pasaulio inžinerijos viršūnių, forma ir turiniu – didžiulė antena. Iki smaigalio 553, 33 m.
 
Į apžvalgos „blyną“ (jis kelių lygių, 342–346 m – dešimtkart aukščiau nei Anykščių bažnyčioj) per 58 sekundes pakelia stiklinis liftas. Bet galima lipti laiptais, jų iš viso tėra 1776.
 
Dažnas turistas apžvalgininkas gulasi ant stiklinių grindų (jos, pirmos tokios pasaulyje, įrengtos 1994 m.) ir bando įsiamžinti lyg kybodamas virš apačioje plytinčio miesto. Savaime aišku, kad stiklas specialus, keliasluoksnis.
Jis išlaiko 21 tūkst. 835 kg, o tai reiškia, kad nenugarmėtų skradžiai (nusirašiau nuo stendo): 3,5 orkos, (kablelis tarp sveriamųjų reiškia arba) 35 briedžiai, 41 baltoji meška, 380 arktinių vilkų, 1091 bebras, 3493 meškėnai, 3639 Kanados žąsys, 256 882 mėlynieji kėkštai.
Ir plakato apačioje tokia nekalta edukacinė replika: „O kelis iš Jūsų galėtų išlaikyti šios stiklo grindys?“
Greit nulipau ir nuėjau pasivaikščioti toliau.
Apžvalgos aukšto restoranas, vyninė, poilsio ir susitikimų patalpos – puiki vieta švęsti gimtadienius, rengti dalykinius susitikimus ir panašius susibėgimus. Kontaktinis tel. 416-601-4718.
Už papildomą mokestį (nuo 2011 m.) siūloma naujovė mėgstantiems pasivaikščioti išorinėmis briaunomis (turėklų nėra, bet asmens apsaugos priemonės, t. y. visokie diržai, egzistuoja).
 
Nuo visos šios dairymosi ir stebėjimosi platformos vėlgi už papildomą mokestį galima pakilti dar 100 m (33 aukštai). Matysis ne tik žemėliau balansuojantys ekstremalieji vaikštuoliai, bet ir apylinkės beveik 160 km spinduliu. Tačiau jei diena ūkanota, nieko labai nepeši – ežeras, bendra debesų panorama ir išplaukę gatvių siūleliai žemai.
 
Foto nuo ir aplink
Iš bokšto pastebėtas ir įamžintas apvalumas – SkyDome (Rogers Centre), pirmasis pasaulyje stadionas su slankiuoju stogu.
Netoli Railway Heritage Centre (Geležinkelio istorijos centras). Depas (Roundhouse), garo lokomotyvas Nr.6213 – paveldas.
---

Gražu Klaipėdos jūrų muziejuje, gražu ir čia. Tokius reginius sunku apibūdinti, bet geros kokybės google vaizdai (Ripley‘s Aquarium Toronto) apytikriai nusako, kas tai per vieta.
Šis kompleksas netoli CN Tower pradėjo veikti visai neseniai, prieš porą metų.
Atviri ir uždari rezervuarai, lyg vandenyje iškastas tunelis su  besisukančiomis grindimis, stiprinančiomis judėjimo ir kaitos pojūtį; tarp gyventojų galima patekti ir sliuogiant permatomu vamzdžiu. Trumpai sakant, aplink – pasaulis vandenyje. Nardo išsižioję turistai, besišypsančios  rajos, pjūklai, klounai ir gausybė kitų. Niekas nieko nepuola, vietos visiems gana, o tie, kurie turbūt nesugyvenami, įkurdinti atskirai. Štai kad ir prie savo būsto sienos prisiplojęs, į jokį stuksenimą ir kvietimą pabendrauti nereaguojantis aštuonkojis. Arba drumstas vandenėlis, tarsi koaguliacijos pavyzdys – mikroskopinių medūzyčių pulkelis...
Atrodo, gamta išdykauja kurdama formas, taškydama netikėčiausias dėmes, piešdama snukučius. Ir vis dėlto viskas tikslinga, kiekvienas potėpis, detalė turi savo paskirtį. Tai protiškai žinoma, ir vis tiek nuostabu. Kad, pavyzdžiui, ryklio skrandis iššoka išvirkščias, nes juk reikia atsikratyti kai kurių valgiaraščio elementų, tokių kaip tarpu lengvai virškinamų pirštinių ar batų įstrigę inkarai, akmenys, siųstuvai ir pan. (išsivertimas akvariume nevyksta, bet galima paspaudyti skrandžio muliažą).
Kai kuriuos gyventojus, besipliuškenančius atviruose baseinuose, galima paglostyti. Dažniausiai kailiukas šiurkščiai aksominis, impregnuotas.
Viskas ten nuostabu. Išliko ir kelios nuotraukos, bet jos prastos, todėl rinkiniui geriausiai tiktų pavadinimas „Spalvų šėlsmas“. Niekas neredaguota. Visos iškart netilps, bus per porą kartų. 
---
Potato Cod (tokia menkė) – vienas iš labiausiai prikausčiusių sutvėrimų, net nežinau kodėl. Ji ne trumpesnė kaip 1,2 m, matyt, dar jauna (nes užauga dvigubai), bet jau stora, masyvi. Cemento spalvos kūnas ir akys varo kažkokį nykulį.
O krabai-pasagėlės (foto Horseshoe Crab – Limulus polyphemus) labai mieli. Patelės per metus padeda vidutiniškai 100 000 kiaušinių. Nemačiau, bet taip rašoma.
Raištelių gniužulas, vėduoklė – tokie apibūdiniai mainosi žiūrint į rainę, kurios vardą kada nors susirasiu.
---
Dar galima aplankyti nuostabias vietas Butterfly Conservatory ir Toronto Zoo. Nuotraukų nebeturiu, pasigėrėjau ir atsiminsiu, o apskritai viskas internete.
https://www.youtube.com/watch?v=rVHGEQ4gkac

Tai tik maža dalelytė, keli taškeliai. Šalis didelė, gyventojų dešimtkart daugiau negu Lietuvoj, BVP irgi gerokai kitoks negu LR, o šiaip viskas pasikartojimai.
Žemės rutulys sunertas iš priešybių, sutapimų, lygybių. Tai rodo panašūs kraštovaizdžiai, tipažai (linksmi, abejingi, dirbtiniai ir kt.). O kad ir pavadinimai. Nenagrinėjant, kaip vaizdas susiklostė istoriškai, įdomu pažvelgti į šalies vietovardžius.
Jei Lietuvoje knibžda gražiausi Puskelniai, Agurkiškė, Avilys, Meilūnai, Ožkabaliai, Stirniai, Ungurys ir daug daug kitų, įskaitant ir lietuvišką Amerikos ežerą, Šveicariją ir pan., pasiklojus Kanados žemėlapį pirmiausia matyti būtent pro tokį – aštuonetuko akinį: Athens, London, Paris, Moscow, Lisbon, Toledo, Troy, Tunis, Anten Mills, Zurich, Hanover, Upsala, Brussels, Dublin, Vindsor, Waterloo, Aurora, Petersburg, Vienna, Varney, Rostock, New Glasgow, Port Glasgow, Peterborough, Miller Lake, Sultan, Elliot Lake, Damascus, Verona, Woodstock, Finmark, Varna, New Dublin, Warsaw, Eugenia, Hiawatha, Shakespeare, Suomi, Avon, Collins, Franz, Everett, Theresa, Armstrong, Winona, Vanessa, Milton, Merlin, Murillo, Hudson, Alma, Thornton, Palmyra, Crysler, … (vietos, kūriniai, žmonės).
Dar Marmora, Turbine, Tyrone, Swords, Kiosk, Fingal...
Žvilgsnis chaotiškas, kur besi, ten rasi.
Neapleido mintis: nėra dėl ko grįžti, bet nėra dėl ko ir negrįžti. Pasaulis apvalus, kampai susikuriami. 
 

Savaitėlei išvažiuoju.

palydėtuvės 
https://www.youtube.com/watch?v=rlhpi-WllkQ
https://www.youtube.com/watch?v=oIhA25d1TQA

įgaliotinis https://www.youtube.com/watch?v=5f0HH0x1WvI