Trapi svenciu erotika

Nepakartojamas bjauraus anciuko virsmas,
Coliukes sokis, apsviestas zvaigzdziu,
Kai laiko zvakes lyg snaigutes tirpsta
ir selsta kambarys nuo sventisku kvapu

O mes tik du trapiam dienos sesely
Graudinames tyla aplipe jaukumu
Kai sukam meiles sapno karusele
Suglume nekaltai tarp laimes snabzdesiu

http://www.alovespagrindine.lt/index.php?option=com_content&view=category&layout=blog&id=52&Itemid=73

Gyvenau. Na ir kas. Ir galbut dar gyvensiu.
Pasodinsiu geliu. Pavedziosiu apslubusi suni.
I kapus nuvaziuosiu ir zeme ranka papurensiu.
Kartais pirksiu vaistu, kad apgydytu senstanti kuna.

Nieks manes nematys, kai parimsiu prie raudancio lango,
Kur slogioj tyloje sviesuliai nublizgena kaskartem
Ir salsvam danguje pamatysiu linguojanti brangu,
Kai su puokste geliu lauks manes prie nematomu vartu.

http://donelaitis.vdu.lt/main.php?id=4&nr=9_1

Kad
Mes panašūs į Dievą, nes norime, kad mus mylėtų
Bei užjaustų ir vardą minėtų kampeliuos nakties.
Užsisakome žemėj iš anksto sau dangišką vietą,
Kurioje angelai mums globėjišką ranką išties.
Iš tiesų tik kartojam istorijas ir atradimus
Bei kiekvieną pavasarį deginam sniego laužus –
Kartais ieškome šviesulio tarsi tamsos piligrimai,
Kartais skeliam gyvenimą ilgą ir trapų perpus.
Ar sugrįžtame, net nežinodami, kad neišėjom,
Tik aplipdėm refrenais anksti nulydėtus draugus.
Kad laukuose surastume kvepiančią kupetą šieno
Ir prieš dangų ištiestume sopančius savo pečius.

Palikdamas palik,ką -aš tavęs tik vieno prašau.

Iš administracijos pozicijos ( mano nuomonė) :
Autorius autoriui - nelygu.

ironiškai apie kančią

dieve dieve dievuli dievauskai - kažkas, kur kažkur:
aš galiu į tave, su tavim, tavyje pasikliauti,
ir neprašius suklupt ar neverkus raudų nesukurt -
tik kalbėtis, kai nieks nešnekės išgyvenimo šventėj,
tik tikėti, kad bus, kad prakeiks tave ryto lietus,
kai su ja už parankės išeisi rytais pasivaikščiot,
o laukimas išdžiūs, nes ateis žiemą sniego žmogus
ir eiles paskaitys, imituodamas pūgišką raišką.
turi būti kas nors - mano buvusią laimę išjaust,
nusispjaut ir užgožt bei padėt iš maldų išsipančiot -
dzieve dzieve dzievuli - kiek galima prieblandoj šaukt :
vienumoj, tarp žmonių, kartais sau - apie ilgesio kančią.

Dažnai nakčia, kai miegančiais miškais
Pradunda sunkiasvoriai traukiniai,
Kai laukuose pašoksta vasarojai
Ir šviečia toly upių elektrinės, –
Aš nemiegu, ir mintys tartum sieliai
Ramia tėkme nuplaukia tolumon…
Bet plyksteli prisiminimų žaibas,
Praskrosdamas jaunystės mano tamsą, –
Matau kadais matytą savo veidą
Ir alkanas trumpareges akis…
Ir, krūptelėjęs nuo beprasmio skausmo,
Sudegintus eilėraščius kartoju.

V. P. Bložė, 1960

Juk žodžiai - ne gėlės, dvasingai sutvertas poete -
Tau ryto kavos aromatas - nakties sakiniai.
Svetainėj iš knygų viršelių sudėtas parketas
Lyg mažas etiudas, kurį netyčiom man tapei.
Ten akys nuo vygės prie mažo stalelio girtauja,
Šėlioja kas kartą , kai aš jas naktim pamatau -
Jos braukia po skiemenį ir vėl dėlioja iš naujo
Ir nieko nejunta tamsiam kambarėly daugiau.
O aš ištirpstu, tebemylimas mano poete,
Tarp potekstės klosčių ,taškų ir tyliųjų brūkšnių -
Kad tu vieną sykį tyliausią poemą sudėtum,
Kur žodžiai lyg gėlės byloja begarsiu balsu.