Žaisk, atsitiktinume!

Žaisk, atsitiktinume!

Pradedu! Nepabandęs nesužinosi savo sugebėjimų ribų. Tikiuosi, kad paskutinė mano knyga iškeiaus į žmones dar šiais metais.

Tam, kad mane suprastų, pagrindinė sąlyga - privalau būti. Nebūtina rašyti tau – visiems. Tie visi  perskaitę gali, bet neprivalo atsiliepti. Dažniausiai tyli. Tu negali tylėti, privalai atsiliepti - tokia tavo tarnystė ir tu ją pildai dorai, geranoriškai. Ar bent suvoki, kiek daug yra tai, kas duodama dorai atliekant pareigą?Kartais duodi daugiau, negu priklauso – tie žodžiai būna skaudūs, užgaunantys, žeidžiantys, bet jie man brangūs, nes juos pasakai ne todėl, kad norėtum įskaudinti mane, o todėl, kad skauda tau. Turi teisę būti žmogumi, turi prigimtinę dovaną – sugebi pasakyti tai, kas slepiasi už žodžių ir išgirsti tai, kas nutylėta.

Mirtie, ką vėl susimanei,
Kokius žaidi vėl žaidimus?
Juk mes seniai nebevaikai –
Ko virkdai sirenas, žiburėlius?
 
Nesislapstyk, juk pažinau tave,
Sieros kvapus užuodus.
Ar po tavęs vien pragarai,
Ar vien kipšai raguoti?
 
Nesek man pasakų, mirtie,
Bentkart sužaiskime garbingai,
Drauge aštuonis ėjusios ratus,
Nueikim ir devintą.
 
Nebežadėk, nebeapgauk, mirtie,
Nebepalik pusiaukely
Sakei, tik vienąkart gyvename,
Sakei, tik sykį mirsime.

Rizika būti išjuoktam,
Baimė būti išduotam,
Netikėjimas žmonių išmintimi,
Nepasitikėjimas žmonių gerumu,
Nedrąsa pasakyti – myliu
 
= Vienatvė

Ėjau šią naktį ne pirmyn – atgal
Tokiais pažįstamais, tokiais tuščiais takais
Ir sutikau Fortūną. Pasirodė man,
Kad pasiklydo ji ant laiptų
Braidydama, grožėdamasi užpernykščiais lapais.

Iš skausmų marinamos tautos
Su dejuojančia daina kaip kryžiumi ėjau
Aš sustodamas po kryžiumi, kuris tuojau
Mano vietoje ant žemės atsistos.
 
1989.
 
Jonas Juškaitis
 
Ir šiandien skausmų marinama tauta
Išsivaikšto, išsibarsto, lietumis išlyja
Svečiose šalyse. Ko tenai ieškojo ar bežino kas –
Turtų ir šlovės, gal svetimų dievų? Deja, deja,
 
Ilgesio dienų gale namolio parvesti,
Gulasi po akmeniu, o ne po kryžium,
Sakę paskutinį žodį – grįžkit! Savų nesuprasti,
Nes gimtos kalbos vaikaičiai nebežino.

Daviau,
Bet tu man neskolinga.
Ėmiau –
Nesijaučiu skolinga tau.
 
Abi
Mes tiktai tiek laimingos.
Tik tiek –
Žmogus kiek gauna iš žmogaus.

...