← Atgal

daliuteisk UŽRAŠAI

Sukurta: 2016-01-11 00:06:38

„Kur nugarom į šviesą tyli knygos"

Violeta Palčinskaitė

Sukurta: 2016-01-07 04:27:46

rugpjūčio rūgštynių rūdys,
usnių pūko sidabras,
rusvi ratilai, voratinkliai;
dabar jau kasdien
vis liūdniau rudenės,
pratinkis, širdie, pratinkis

Viktorija Daujotytė
„Perrašai"

Sukurta: 2015-12-05 00:02:12

„...tiktai žuvėdros dar giedos
egzekvijas už mus..."

        Leonardas Andriekus

Sukurta: 2015-11-24 03:43:30

Praeitis yra visai kas kita,
Negu tai, kas būta.

Danutė Paulauskaitė

Sukurta: 2015-09-21 00:56:59

Virto kalnu kiekvienas kupstas,
Everestu – kiekvienas slenkstis.
Žinia, ne pirmoji suklupti,
Naujiena – nebeatsikelti...

Sukurta: 2015-09-17 03:02:55

Dabar naktis, siaučia audra, žaibuoja, griaudi, vėlas blaško medžius, sodriai lyja. Prie mano atviro lango atskrido paukštukas ir užgiedojo – skaidriu, tyru, nusigandusiu balseliu. Taip nenorėdamas būti vienas nakty, taip norėdamas kažkam kažką pasakyti; po kelių natų balsas užlūžo. Už lango stojo tyla, audra nugrumėjo į jūros pusę, liovėsi šnarėjęs lietus. Kur tu, paukštuk, mažuti? Aš taip pat nenoriu būti viena nakty, nei audroj, nei tyloj. Auuu! Ar yra dar kas nors vienišas nakty?

Sukurta: 2015-08-23 03:29:04

Sedare dolorem opus divinum est.
(Raminti skausmą yra dieviškas veiksmas).
Nuramins – jei turi pinigų. Iki kito karto.
Keičiasi laikai, keičiasi dievai.
Kam dievams reikalingi pinigai?
Apsišaukėliai pranašai – girdėta. Apsišaukėliai dievai?
„Aš esu Viešpats, tavo Dievas, dangaus ir žemės šeimininkas..."
Ar žmogus, radęs būdą kaip raminti skausmą, tampa Dievu?
Kuo tampa Dievas, atsisakęs veltui nuraminti skausmą? O už pinigus?
Jei dievas nesiųstų žmogui skausmo, nereiktų jo raminti. Būtų paprasčiau.

Sukurta: 2015-08-10 23:59:48

Pajūrio kaimeliuose nužydėjo šios vasaros liepos.
Gintarinis medus.

Sukurta: 2015-07-25 02:52:31

Pajūrio kaimeliuose žydi liepos...

Sukurta: 2015-04-23 03:21:06

„Ir vienąkart, pavasari (...)“
Tu viesulu atskriesi,
Margi žiedai ir vėlei
Nuklos žaliąsias pievas
Daugiau tavęs nesveikinsiu,
Nešvilpausiu varnėnu,
Tik sušnarėsiu melduose –
Juk tiek nedaug reikėjo
Ir būčiau patikėjusi...
Ir būčiau aš pražydusi
Ne tuščiažiedžiu žiedu
Nuo vieno šilto žodžio,
Nuo vieno gero šypsnio,
Kadaise pažadėto.
Ir būčiau patikėjusi – – –
Bet meilė nebegrįš jau,
Kai svaigs vėl baltos ievos,
Sakyk, kodėl, pavasari –
Nebuvo ar išėjo?