– Taip, bet man skauda! Ką man daryti?
– Nedaryk nieko.
– Nieko?
– Kiek įmanoma mažiau, brangusis. Sėdėk tylėdamas, sek savo kvėpavimą, o kai užeis skausmas? Nepajudink nė piršto – net mažojo pirštukėlio. Nieko neveik, ir skausmas virs liūdesiu.
– Nesupranti – man ir taip liūdna, ir aš negaliu to ištverti.
– Tau skauda. Tai psichologinė kančia. Sėdėk ten tylėdamas, caro, ir kvėpuok. Sėdėk ten dabartyje, sėdėk negailestingoje akistatoje su savimi, praeitimi, faktais.
– O kas paskui?
– Paskui skausmas ir kančia virs liūdesiu.
– Na ir kas?
– Liūdesys pasitrauks. Liūdesys visada pasitraukia.
– O kas nutiks, kai liūdesys pasitrauks?
– Pasveikimas. Gydanti pasitraukusio liūdesio essenza. Rasi tai, ko niekada nebuvai praradęs.
(...)
– Bet kas, jeigu aš nepajėgsiu ištverti, – paklausė jis, – o ta gydomoji essenza neateis?
– Aš tave mylėsiu, kad ir kas nutiktų.
                            Samuel Shem „Miestelio dvasia“, 361psl.

Paukštuk, mylimas,
Ar ten, tolimoj šaly, kur manęs nėra,
Tu ilgiesi mudviejų kiemo
Saulėtekių?
- - - - - - - - - - - - - -
Ar besugrįšim?
Paukštuk, mylimas...

Paukštuk, mylimas,
Tykiai tykiai laukiu tavo giesmelės.
- - - - - - - - - - - - - - - - -
Kad tik nenubaidyčiau...

– Žinai, kas atsitinka, kai užgauni žmones? – paklausė Amu. – Jie ima tave mažiau mylėti. Štai ką padaro neatsargūs žodžiai. Jie mažina kitų žmonių meilę mums.
Arundhati Roy "Mažmožių Dievas"

Purvas?
Tai tik žemė rudenį...
Kodėl turėčiau ją išduoti, nemylėti?

"...bet, ko gero, draugystė yra dažniausiai pasitaikanti meilės forma.

Stieg Larsson "Mergina, kuri užkliudė širšių lizdą" 657psl.

"Tu esi viena ir visada liksi viena. Tik, duok Dieve, kad niekada to nesuprastum, pagalvojo jis."

Agatha Christhie "Išsiskyrėme pavasarį"

„Tėvo Severijaus kartą paklausiau, kodėl taip sunku atleisti. Ogi todėl, atsakė, kad atleisdamas – atleisdamas iš gelmių giliausių, kaip Jėzus kad atleido, - žmogus prisiima pareigą kada nors sumokėti visą kainą už nusižengimą to, kuriam atleidžia. Atpirkti jo kaltę kaip savo, atkentėti už ją.“
Donaldas Kajokas

„Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, 71pusl. 2012,
Tyto alba

2013. 01. 23. Kai sakom žodį „išdavystė", turim minty išduotojo skausmą ir retai susimąstome apie tai, ką jaučia išdavęs...

Mes taip darome. Iš pradžių žengiame į priekį viena koja, paskui kita. Dar kartą žvilgtelime į pasaulio pyktį ir šypsenas. Mąstome. Veikiame. Jaučiame. Įdedame savo mažutį indėlį į gėrio ir blogio potvynius ir atoslūgius pasaulyje. Nešame savo šešėlių kryžių tikėdamiesi sulaukti dar vienos nakties. Viltingą naują dieną pakeliame širdį aukštyn. Su meile: aistringu kitos nei mūsų tiesos ieškojimu. Su ilgesiu: tyru neišreiškiamu troškimu būti išgelbėtiems. Nes kol lemtis laukia, gyvename toliau.

Gregory David Roberts "Šantaramas"