Išsiskyrimas yra draugystės dalis, jis paryškina spalvas, kartais - įprasmina pačią draugystę. Būna, kad atima tikėjimą savimi ir žmonėmis. Būna, kad suteikia jėgų gyventi toliau - jei pasirodo esąs lygiavertis draugystei, jei išgyvenamas garbingai.

...ne tas pats – atleisti ar pamiršti...

Senatvė yra tikrai ne mažiau įdomus, turinigas išgyvenimas, kaip ir bet kuris kitas gyvenimo epizodas. Kodėl ją menkinti, neigti kaip vertybę? Reikia leisti sau išgyventi ją pilnai, visą, net kančią – fizinę ir egzisteninę, net tokį, rodos, banalų pojūtį kaip skausmas.
Jei vaikystės, jaunystės išgyvenimai yra labiau empyrinio pobūdžio, tai senatvė turi sukaupusi didžiulį pažinimo lobį ir todėl tik ji, ypač netolimos mirties akivaizdoje, gali pasiekti vyksmo suvokimo pilnatvę ir filosofinį būties įvertinimą. Ar ne tuo paaiškinami nereti priešmirtiniai sugrįžimai į tikėjimą?

Įsitikinau, kad visa, ką iki šiol parašiau, yra šlamštas naturaliom spalvom (taip mėgdavęs sakyti mano dėdė dailiininkas Vytautas Lozoraitis). Manau, kad yra trys išeitys: ištrinti visa, kas parašyta, pradėti rašyti taip, kad tai nebūtų šlamštas, nedaryti nieko.
Pirmas ir trečias variantai per lengvi, antras per sunkus – kurį pasirinkti?

  „Mirusieji beveik viską gali pasakyti apie pasaulį, deja, jie – mirusieji. O gyvieji – ne visi ir ne visada skaito svetimas epitafijas...“
Sigitas Geda „Smagus mirusiųjų kalbėjimas“ – įvadinis žodis Edgaro Li Masterso knygai „Spūn Riverio antologija“.
Aš: mirusieji viską gali pasakyti apie pasaulį, deja, tik apie savąjį, o apie mūsų negali pasakyti nieko, nes nieko apie jį nežino.

Už mano kaltes bausk mane – kiti žmonės niekuo dėti. Kaip ir tu. Mylėk žmones ir save. Tegu mano šešėlis nesunaikina pasaulio spalvų, poezijos grožio, atradimo, pažinimo džiaugsmo.
Geriausiai – pamiršk, tada žinosiu, kad dovanojai. Nubausto nebeteisia.

Jaučiu, šiandien mane išduos.
Per ilgai piktnaudžiavau - žmonės pavargo būti geri.

"Mane visada stebindavo tas didelio kūrinio ir vargano kūrėjo kontrastas ir neretai aplankydavo eretiška mintis, kurią ištardavau baisėdamasis; gal ir pats Dievas daug menkesnis už savo sukurtą pasaulį? Kas žino? Gal ir Dievui reikia pagyrimų? Jei tikėsime Rilke, iš tikrųjų taip."    (Arvydas Šliogeris)

                        Viktorija Daujotytė "Tragiškasis meilės laukas" 340psl.

Ir mano eretiška mintis: Jei taip garbinamas Dievas, sukūręs tokį laikiną, netobulą, klystantį, nuodėmingą žmogų, kaip beturėtų būti garbinamas žmogus, susikūręs amžiną, neklystantį, tobulą Dievą?
 

"Aš pažinau viską, krioklį ir ežerus, ir medžius, ir takelius. Bet jie mane užmiršo. Buvo labai skaudu, ir aš daug verkiau.
Nevalia grįžti į šventas vietas."
                                                                          Marianne Fredriksson "Ana, Hana ir Johana"