Aš netapau javų laukų, aš tapau auksinį dienos skambesį.
Vincent van Gogh

Aistros suteikia proto kvailiausiems žmonėms ir paverčia kvailiais protinguosius.
Seneka

         Štai kodėl Tu jau nebegali išeiti: visa, kas geriausia, veši tavo vienintelės salos artumoje, ir pagaliau Tu supranti, kad tik artuma tegali būti paslaptinga, o todėl ir gundanti, ir dar Tu supranti, kad tikroji pradžia yra ne Tavo gimimas, o Taviškė mirtis, kaip dar labiau sugrįžtantis sugrįžimas į Tavo  belaikės žemės gelmę Štai kaip Tu nueini Odisėjo kelią, vinguriuojantį bumerango kreive: sugrįžimas sutampa su išėjimu, prarastis — su atradimu, viltis — su neviltimi, pažinimas — su pažintimi, pabaiga — su pradžia, senatvė — su vaikyste, sparnai — su šaknimis.
„Iš bulvės metafizikos 2“ IV A. Šliogeris
 

Nėra jokios juslinės duoties, kuri peržengtų jusliškumą, todėl nėra raikalo kalbėti apie juslines duotis, kaip nuorodas į nejuslinę, nekūnišką plotmę. A. Mickūnas „Summa Erotika“, 36 p.

Kadaise maniau, kad tuštybė išnyksta savaime, klampojant likimo meandrais, iš gimimo mirtin: pasau­lio pilnatvė pagaliau pripildo sielos taurę ir šioji - lyg prinokęs auksinis vaisus - trykšta pilnaties syvais. Kaipgi aš klydau! Vi­sai priešingai: slinkdamas nebūtin vis labiau tuštėji, kol sielos tuštuma tampa beveik beribė ir kaip tik todėl vis abejingesnė pasaulio pilnaties smūgiams; niekas nieko nebereiškia, viskam tampi abejingas, jokia Kito įtaka - pripažinimas, šlovė, pagyrimas, pritariantis ar smerkiantis minios stūgavimas, kerštas, įžeidimai, plūdimas, pataikavimas, tariamos galybės įkalbėjimai - nebe­pajėgia suraukšlėti Niekio lygumos. Tai šitaip paprasta: musės zirzimas nejudina Tylos vandenyno. Mažytę tuštybę įveikia ne­aprėpiama tuštuma.
Arvydas Šliogeris „Bulvės metafizika“, psl. 261

Matai, bent man pagrindinė kalbos problema yra susijusi būtent su katastrofišku kalbos pertekliumi, paskandinusiu mūsų sielas ir pavertusiu mus aklais Ekrano kurmiais. Mūsų laikai yra kalbos šiukšlyno triumfo metas, turintis netgi savo magiškąjį vardą — postmodernizmas. Šiukšlynas apskritai gali būti laikomas nepranokstamu mūsų epochos simboliu. Perteklinės kalbos (informacijos) šiukšlynai — irgi. Šiukšlynai plečiasi nebesustabdomai, ir netrukus šiukšlynu virs visa mūsų planeta, įskaitant patį žmogų.
„pokalbiai apie esmes“, 129 psl., Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas

Kalba mūsų laikais įgauna teroristinį, net totalitaristinį (Arvydo Šliogerio terminas) pobūdį. Kalba užvaldo ir atskiria žmogų nuo bekalbės realybės, taip jį pavergdama Ekrano beprotybei. Kalba yra kekšė, sako Šliogeris. Mes kalbame kaip niekada daug ir kaip niekada anksčiau mažai pasakome. Kalba yra mirusi, o negyvas Žodis (ypač rašytinis žodis) tapo tobulu simuliakru, tobulu teroro prieš bekalbių daiktų pasaulį įrankiu. Jolanta Michalovskaja, „Aplinkkeliai“

(„Tikėti, kad tiki“ ir „Po krikščionybės“). Pauliaus moto – Veritatem facientes in caritate („Kalbėdami tiesą su meile“), kuris greičiausiai ataidi iš visai netoli, t. y. aletheuein („tiesos priėjimo“) Aristotelio „Nikomacho etikoje“, – išvertus į šiuolaikinės filosofijos terminiją reikštų, kad tiesa gimsta sutarime ir iš sutarimo, o ne tai, kad mes pasiekiame sutarimą tik visi atradę vieną objektyvią tiesą.

„Dievas mirė ir dabar norime, kad daug dievų gyventų.“ Pagrindo panaikinimas (kuriame net galime atpažinti perėjimo iš modernybės į postmodernybę momentą – žr. mano „Modernybės pabaigą“) ir yra tai, kas mus išlaisvina – vėl ne be įžvalgaus Evangelijos aido, kad tai „tiesa padarys jus laisvus“. Ar tai reiškia, kad „mus išlaisvins žinojimas, kaip dalykai „iš tikrųjų“ yra“ – galiausiai atrandant Pitagoro teoremą? Būtiną geometrinę pasaulio tvarką? Einsteino reliatyvumą? Ne, veikiau tai reiškia, kad „tik tai, kas išlaisvina, yra tiesa“. Tiesa yra pirmasis iš visų „atradimų“, tas, kad nėra galutinio pagrindo, prieš kurį mūsų laisvė turėtų sustoti; tai veikiau visų rūšių valdžios, trokštančios mus valdyti konkrečiai to pagrindo vardu, visada reikalavo juo tikėti.
GIANNI VATTIMO

O todėl - o, Mirtingasai! - neklausk, Kam skamba varpas; jisai skamba Tau, nes kiekvieną akimirką ir kiekvienoje vietoje Tu esi Mirtyje, nes Mirtis Tau duota žodžio „mirtis* duotimi, nes Tu bijaisi ne pačios Mirties, apie kurią Tu nieko nežinai ir nieko negali žinoti: ne, Tu bijaisi žodžio „mirtis", ir visai pamatuotai — juk žodis „mirtis" ir yra Tavo širdyje ir Tavyje glūdintis Mirties Angelas.
Įkrito į sąmonę: Žodis yra Tavo širdyje ir Tavyje glūdintis Geismo ir Stokos Angelas.

Nepaprastai sunku kalbėti apie prasmę ir pasakyti ką nors prasminga. Vienintelis būdas tinkamai tą daryti – sukonstruoti kalbą, kuri nieko nereikštų: tada galbūt nustatytume tą objektyvinantį nuotolį, kuris leistų neturinčiu prasmės diskursu kalbėti apie prasmingą diskursą.“
Algirdas Julius Greimas