Epikūras:
"Niekados nenorėjau patikti miniai, nes to, ką aš moku,
minia negiria, o to, ką ji giria, aš nemoku."
Sokratas:
Be to, reikia būti panašiam į minią: nepripažinusi savu, ji nepritars tau."

Augustinas Dainys:
Tada blyksteli
neišsakomybė: sielos akmenys
pražysta
baltomis laukų lelijomis,
rymančiomis vidujybės
pievų ramybėje ir tyloje."

Seneka: "Be kitų ydų, kvailys turi dar ir tokią: visą laiką pradeda gyvenimą iš naujo. koks šlykštus lengvapėdiškumas žmonių, kurie deda gyvenimui naujus pamatus, kurie net ant mirties slenksčio daigina naujas viltis. Įsižiūrėk į kiekvieną ir į akis tau kris seniai, kurie kuo rūpestingiausiai ruošiasi tarnyboms, kelionėms, prekybai. Kas gali būti bjauriau už senį, pradedantį gyvenimą?!"

Seneka:..."nes viltis - dar nežinomo gėrio vardas..."
Atėdoras:..."Žinok, kad tik tada būsi laisvas nuo visų geismų, kai prašysi dievo tik to, ką galėsi prašyti viešai..."

Jaunystė lyg šventas sekmadienio rytas, lyg to ryto malda, lyg žemuogių pievelė, lyg avietėmis
prisirpęs pirmasis bučinys. Kur visas pasaulis, įskaitant ir žmogiškąjį, atsiveria tyras, paslaptingas ir laukiamas. Žiedo baltume ar raudonyje švyti žemės tamsa. (Arvydas Šliogeris)