"Kada žmogus nebetenka amo nuo skausmų
leis Viešpats apsakyti, kiek turiu kentėti."
T. Tasso

„Aš buvau visose gyvenimo viršūnėse“. R. M. Rilkė

Daiktas ir menas
Arvydas Šliogeris
Svarbiausias ir vienintelis personažas lyrinio žvilgsnio scenoje yra pats subjektas lyrikas, narciziškai įsmeigęs žvilgsnį į vadinamąjį vidinį pasaulį, į egzistencines savo vibracijas, į grynosios vidujybės prieblandą ir jausmų virptelėjimus, žodžiu, į save. Visa, kas nėra jis pats, visas objektyvumo masyvas lyrikui yra tik dirgiklis, tik „sukelia nuotaiką“, priverčia džiūgauti ir juoktis arba liūdėti ir graužtis, žodžiu, giedoti savo sielos džiaugsmą, nerimą ir skausmą taip, tarsi ta siela būtų absoliutus pasaulio centras, o visa kita – periferija. ir lyrikas žiūri į pasaulį: gražu, gera ir teisinga jausmų karalystėje, visa kita yra niekai ir egzistuoja tik šiaip sau, kad retkarčiais padirgintų jautrią lyriko sielą.

Sigitas Geda
Nuobaigos
Jūs, kurie ruošiatės smagiai senatvei (arba visai negalvojate apie ją!), žinokite, įsidėmėkite, kad tada ir užgrius didžioji gyvenimo apleistis. Užmarštis, vienišumas ir ligos. Didžiumai žmonių jūs būsite miręs (lygiai taip nustebau išgirdęs apie A. Solženicyno mirtį, maniau, vėžys jį seniai papjovęs…). Kiti laikai, kitos idėjos, gal ir jokių idėjų, – vis vien būsite akmuo ant kelio, tarpdury, šepetys batams nubraukti.

"Kiekvieno kančioje, emocijoje, aistroje esama meto, kai ji priklauso pačiam žmogui su visu tuo, kas jame labiausiai individualu, nepakartojama, ir meto, kai ji priklauso menui. Tačiau pačioje pradžioje menas bejėgis ką nors su jomis padaryti. Menas – tai nuotolis, kurį kančiai suteikia laikas. Tai žmogaus transcendencija savo paties atžvilgiu." – A. Kamiu.

"Niekas kitas taip beviltiškai pavergtas, kaip tie, kurie save laiko laisvais." J.W. Gėte

Nedidelis menas pasenti, menas - įveikti senatvę. J. W. Gėte

"Nepavydėkite tiems, kurie ilgai gyvena. Jie daugiau ir kenčia." Sigitas Geda.
...Pridursiu iš nuosavos patirties: jie daugiau ir džiaugiasi...

"Apima nuostaba ir net siaubas, kai girdi žmones kalbant apie žmogaus išvadavimą.
Kaip vergai galėtų galėtų išvaduoti Vergą?" Emile Michel Cioran "Dvi tiesos", Metai, 2004 psl. 162

Lietuvos radijo laidos „Literatūros akiračiai“ dėka, visa Lietuva vėl išgirdo ilgai lauktą poeto Justino Marcinkevičiaus žodį: „Esame kalbinio imperializmo puolami – jam nėra valstybių sienų. Nori to ar nenori, bet objektyviai jam patarnauja ir gan uoliai patarnauja ir kai kurie garbūs kalbininkai, ir net pati Valstybinė kalbos komisija.