Kolektyvas? Jis man reikalingas tik tiek, kad pažinęs jį iš vidaus galėčiau išsinerti atgal į savo vienatvę.

Nevandens atminimui

- - -

man patinka patikti be skonio
ir lietaus pasiklydusio laukiu
kai meluoja rugsėjis nuobodų
vakarėjantį užmiesčio jauką
ir namai susipynę be žodžių
susigėdę prieš svetimą ranką
mano kiemsargio veidas beodis
o švelnumas ne glosto bet tranko
o liūdnumas ne šildo bet migdo
pastoralinį greitkelio kursą
be perono be rankų tranzito
šoksim miegantį tango užburtą
kai scenarijus aktorius gena
vis tolyn nuo stoties labirintų
o naktis tarp vagonų kūrena
paskutinę išvykstančių viltį
kol patinka patikti be gėdos
ir rudens vasarėjančio laukti
o rugsėjis meluoja nuobodžią
pasiklydusią perkėloj lemtį

(„Skrenda gervės“, Vandis Chamrovski)

Sako, vanduo turi atmintį… Nevanduo taip pat. Jeigu gyvulys mokėtų susigėsti, tai tas gyvulys dabar būčiau aš. Kažkodėl tik dabar kilo ranka parašyti keletą žodžių.

Aukštas ir šiek tiek panašus į Leniną. Toks pirmasis įspūdis. Pastebėjau vieną dėsningumą gyvenime – gali ne vienerius metus priperstame pilkame ofise trintis su daugybe į žmones panašių žiurkių (vaidinti darbinius santykius, užklasinius atsipalaidavimus-nemokamus nusilėbavimus), o, kai atsitinka taip, jog nuo viso to vieną kartą išsivaduoji, katapultuojies, jau po kelių savaičių ar mėnesių niekaip nebegali atsiminti tų rūškanų veidų, susiniveliuojančių į vieną sėdmeninę plokštumą (išskyrus kai kurias išimtis). Tačiau būna ir kitaip. Keli susitikimai, kelios laiku neapibrėžiamos pažintys (jei galima taip pasakyti), o atrodo, jog tas žmogus visada buvo tavo praeityje, yra dabartyje ir bus ateityje.

Taigi, Nevanduo… jis niekur nenutekėjo. Fenomenas lieka fenomenu. Tuo metu (apie 2004-uosius), kai dar internetinė rašančiųjų svetainė www.rasyk.lt vadavosi iš vystyklų, buvo susiformavę tam tikri kuriančiųjų žmonių gumuliukai… (Minėtoji svetainė visgi palieka itin nemalonų atminties šleifą. Dabar ji, berods, yra desperatiškai išsikvėpusi – lyg nuolat besitęsiančios paskutinės arklio dienos. Joje yra kažkas iš esmės negerai. Man regis, įtariu kas – jie iki šiol žaidžia įvairias apgailėtino lygio valdžios projekcijas, išsiaukštinimus ir nužeminimus, paišydami ten visokius pusiau pridengtus debesėlius, saulutes, žvaigždutes, kas turėtų reikšti tam tikrą rangą – tarsi policininko ar karininko antpečiai). Vienas iš tokių gumuliukų buvo – Nevanduo (a.a. Vandis Chamrovski), Archangelas (Vilius Dinstmanas) ir šių eilučių autorius. Būčiau nedėkingas paršas, jei nepadėkočiau dėdei Vandžiui už visas paskatas rašyti (manau, kad jam padėkoti turi daug kas)… Nepaisant to, jog daugumai arogantiškų „literatūros liūtų“ šis vardas turbūt nieko nesako, Vandis Chamrovski yra vienas gyvybingiausių šiuolaikinės literatūros šviesulių-fenomenų. Po mirties išleista jo kūrybos knygelė „Giliai paviršiuje“ (2008). Kartais turbūt reikia ne padlaižiauti įvairioms sąjungoms, ne brukti rankraščius leidykloms ar ieškoti savų lėšų (kas yra apgailėtina), o tiesiog numirti. Aišku, išvis niekada niekam niekur nieko nereikia brukti – tai yra tuštybė ir kvailybė. Ir Nevanduo numirė visai ne dėl to – koks absurdas būtų taip manyti! Puikiai viską apibendrina Gintaras Patackas kraujo raudonumo knygelės priešlapyje ir užlapyje („Ugnis, sudeginus vandenį“). Tegalėčiau pridurti nebent keletą fotografiškai atmintyje įsirėžusių epizodų: po keliolikos bokalų alaus (buvo ir tokių laikų!) „Labirinte“ ir kitose priestotės „arklidėse“ su dėde Vandžiu užsukome į prekybos centrą „Iki“. Toks aukštas, šiek tiek į Leniną panašus Nevanduo su odiniu teisininko portfeliu (vieną tokį man padovanojo, kad su Viliumi tvarkytume tam tikrus jo reikalus Vilniuje – iš to aišku išėjo nemenka komedija, tikiuosi nepyksti dabar ant mūsų...), iš kurio staiga išsitraukė avokadą ir ėmė visų salės darbuotojų klausinėti, ar čionai nėra tokių vaisių… Salės darbuotojai kažkodėl tik gūžčiojo pečiais. Mėsos skyriuje pasiteiravo, ar neatsirastų kokia viena kita žąsis, o kai išėjome lauk Vandžio rankoje spoksojo tikrų tikriausia apnuoginta elektros lemputė. Paskui Nevanduo nutekėjo Kauno (Vilkijos) kryptimi.

išsigąsk aš sugriausiu šį namą
ir išdeginsiu žolę po tiltais
tu pažinsi mane iš reklamos
kai miegosiu toks lengvas ir tirštas
mano dykumos tavo rankovėj
tavo katės ant mano palangės
jeigu planas išdegs – bus tvirtovė
jeigu ne tai užmigsim išalkę
kaip senienos užmiega lentynoj
kaip teatras užmiega po gaisro
o pabudę iš laimės ištinę
vėl parduosim vėluojantį laiką
ten kur mamos vaikų nepažįsta
ten kur žuvys dainuoja dvikojės
mano klyksmas bereikšmis ir tyras
nors esu tik berankis artojas
šeimininkas namų nerakinęs
kilmininkas kilmingas be ko
aš sugriausiu šį namą po tiltais
nebijok aš tikrai ne vanduo

(„Išsigąsk aš sugriausiu šį namą“, Vandis Chamrovski).

Ilsėkis ramybėje, Aizbergas, 2010 08 26
P.S. Jei kas žinote, priminkite man Vandžio krikšto vardą.

/.../ laisvė yra vienintelis pagrindas žmogui santykiauti su Dievu, vadinasi, turėti religiją. Jeigu Dievas žmogų sukūrė laisvą, tai ne tam, kad paskui jį priverstų į Jį tikėti, Jį garbinti ir Jį mylėti. Religijoje žmogus stovi priešais Dievą kaip asmuo prieš Asmenį. Religinis santykis nėra santykis priežasties ir padarinio, bet dviejų konkrečių ir gyvų asmenybių. Kaip Kūrėjas Dievas yra žmogaus priežastis, ir žmogus kaip padarinys yra absoliučiai palenktas savai atsiradimo ir buvimo Priežasčiai. Tačiau kaip laisvės Kūrėjas Dievas pats atsisako savo santykį su žmogumi grįsti šituo priežasties-padarinio ryšiu. Kurdamas žmogų laisvą, Dievas tarsi paneigia save kaip žmogaus priežastį ir pastato žmogų šalia savęs kaip sau lygų. Laisvas žmogus jau nebėra Dievo kūrinys ta prasme, kad savo laisvėje jis jau nebėra būtinai palenktas savo autoriui, kaip kad kiekvienas padaras yra palenktas savo priežasčiai. Laisvas žmogus nebegali būti Dievo priverstas ne tik iš viršaus, bet ir iš vidaus, nes bet kokia prievarta būtų laisvės, o tuo pačiu ir žmogiškosios prigimties paneigimas. Kaip Dievas negali sukurti apskrito trikampio, nes tai yra nesąmonė, taip lygiai jis negali priversti laisvo žmogaus, nes taip pat tai yra nesąmonė. Žmogus yra laisvas tik tol, kol jis nėra verčiamas. Panaudojant prievartą, yra sunaikinama laisvė. Jeigu tad laisvė mums yra duota paties Dievo, nėra jokio pagrindo manyti, kad Dievas šią dovaną kokiu nors atveju atšauktų, nes tai būtų paties žmogaus sunaikinimas. Pastatęs jį šalia savęs kaip lygų, vadinasi, kaip laisvą, Dievas savo santykius su žmogumi grindžia abipuse laisve. Religija esmingai kyla iš žmogiškosios laisvės: iš laisvo apsisprendimo, iš laisvo tikėjimo ir iš laisvos meilės. Religija ir laisvė yra susijusios savo esmėje. Priversta religija yra prieštaravimas. Prievarta sunaikina pačią religijos esmę, nes pakerta žmogaus santykių su Dievu pagrindą. Sasntykiuoti su Dievu, vadinasi, turėti religiją, gali tiktai laisvas padaras. Kas su Dievu yra susijęs tiktai priežasties ir padarinio, vadinasi, būtinybės ryšiu, tas religijos neturi ir negali turėti.

A.Maceina „Didysis inkvizitorius“.

Kas gali būti blogiau šuniui už katino dienas?

Tiesa, kažkaip visai pamiršau kažkokiu būdu padėkoti Rolandui Kazlui už „Geležį ir sidabrą“. Rolandui Kazlui už Vladą (ir) Šimkų (a.a.). Už Geležį. Ir už Sidabrą. Kažkokiu būdu. Už poeziją ir už tai, kas už poezijos. Viliuosi kada nors dar išvysti finalinį avilį, nepaisant to, kad jis nebebus (greičiausiai) toksai, koks įspūdingai giliai buvo premjerinis... o gal bus nepakartojamai įspūdingesnis kitoje plotmėje. Kažkada prieš kažkiek metų... nesvarbu, Kazlai... pamenu, pirkdavai laikraščius iš stoties vaikų... Stoties vaikai subrandina Tikrąją Stotį, Vladai, Šimkau, ilsėkis ramybėje... Bitės irgi vėliau ar anksčiau baigia savo darbą... ir netgi daugiau nei miršta...

http://poetineszukles.blogas.lt/archangelsko-apskritis-ir-lengvasis-kulturizmas-83.html#more-83

Vilius yra ne tik tikras žvejys, bet ir tikras draugas. Dažniausiai jis man paskambina iš maisto prekių parduotuvės arba tuomet, kai dėvi iškilmingą kostiumą. „Kur yra druska?“ – girdžiu klausimą kitame telefono gale. Šis klausimas ne man, o salės darbuotojui.
„Šitą aną…“ – dažniausiai pradeda Vilius, o po maždaug 45 minučių imu suprasti, kad eilinį kartą nieko gero jis man nepasakys. Tiesa, blogo taip pat. Tačiau visa tai netrukdo Viliui būti tikrai geru draugu.

Dar Vilius yra susidvejinęs. Jei, pavyzdžiui, vienas Vilius staiga sumano nusipirkti ledų, kitas Vilius akimoju pateikia svarių argumentų, kodėl ledų pirkti nederėtų. Kartais Vilius nepasitiki savimi, todėl užleidžia vietą kitam Viliui, kuris tikrai žino kaip viską reikia kuo puikiausiai sutvarkyti. „Klausom“ – neretai atsiliepia Viliai, kai skambinu aš. Tai patvirtina, kad Vilius tikrai yra ne vienas. Telefonu atsiliepiama kaip mat, nes vienas Vilius varžosi su kitu Viliumi – kuris greičiau pakels ragelį…

Vilius yra ne tik tikras žvejys, bet ir tikras draugas.

Neretai, manau, didesnė vertybė yra ne padėti žmogui, o mokėti padėti žmogui padėti sau pačiam.

Š_ūdas ir Š_lovė - iš tos pačios raidės...

Viliui:

http://poetineszukles.blogas.lt/miego-klinika-69.html