http://www.ledkalnis.blogspot.com/2012/08/nemokamas-serksno-tylos-akustinis.html

Ačiū už sveikinimus :)

http://www.youtube.com/watch?v=JRhf1bCbaNA&feature=youtu.be

http://www.ledkalnis.blogspot.com/search/label/Apie

http://www.ledkalnis.blogspot.com/2011/12/is-nematomo-zmogaus-uzrasu-6-gyva-eile.html

O po langu pražydo balti varpeliai... Iš karto ir nesuprasi - taip chameleoniškai įsitaisę tarp sniego likučių...

/.../ Mes būname pakeliui ne tik laiko prasme, kad kinta mūsų kūnas, mūsų sielos gyvenimas, mūsų pažiūros ir nusistatymai; ne tik erdvės prasme, kad mes pačiu savo organizmu nesame, kaip gyvuliai, pririšti prie vienos erdvės, bet turime prieš akis visą pasaulį ir todėl nuolatos keičiame savo gyvenamąją vietą; bet svarbiausia metafizinės mūsų sąrangos prasme, kad nešame savyje Absoliutą ir todėl negalime nurimti tol, kol Jis mumyse visiškai bei tobulai apsireikš ir kol mes patys virsime Jo transparentu. Kol mes kaip Viešpaties paveikslas nesame sutapę su savo Originalu, tol mūsų egzistencija yra nerami pačia savo esme: mes virpame kaip kompaso adatėlė, nerandanti šiaurės poliaus. Šv. Augustinas šį žmogaus nerimą išreiškė žinomu posakiu: „Tu mus sukūrei sau, ir mūsų širdis bus tol nerami, kol ras poilsio Tavyje“. Tai nėra tik viršinių gyvenimo sąlygų sukeltas nepasitenkinimas. Žmogus yra neramus ne todėl, kad jam negera žemėje būti, bet todėl, kad žemė nėra jo būties pirmavaizdis. Jam todėl ir negera, kad čia jis yra svetimas pačia metafizine savo sąranga ir paskirtimi. Žemė yra tik žmogaus praėjimas. Čia jis niekur nesustoja ir prie nieko neprisiriša. Nerimas stumia jį vis toliau ir toliau. Ne žemiškosios negerovės gimdo šį nerimą, bet, priešingai, šis esminis nerimas padaro žemę negera, svetima, žmogaus nepatenkinančia, todėl reikalinga nuolatinio keitimo, pertvarkymo, peržengimo. Nerimas yra egzistencinė žmogaus keleiviškumo apraiška. Jis yra ženklas, kad žmogus būna pakeliui. Ir juo labiau ši keleivinė žymė prasiskverbia į jo sąmonę, juo jis darosi savyje neramesnis, o iš viršaus maištingesnis. Juo labiau tada auga jame nepasitenkinimas visu tuo, kas šioje tikrovėje esti sukuriama ar laimima. Keleivinis žmogaus pobūdis neleidžia jam jokių šios žemės pavidalų laikyti tikrais, pastoviais ir galutiniais. /.../

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“.

Tą ankstyvą pavasario rytą, žvilgtelėjęs į pieno galiojimo datą, jis nė neįtarė, kad jo gyvenimo (čionai) galiojimo laikas yra dvigubai trumpesnis...

Ir vis dėlto tarp gyvulio kūno ir mūsojo esama didžiulio skirtumo. Gyvulys ne turi kūną, bet jis yra kūnas. Jis yra tiktai gamta, todėl gyvena savarankiškai: gyvulio kūnas yra kūnas sau, būtis savyje, tikra substancija senąja prasme. Tuo tarpu žmogus nėra kūnas, bet jis turi kūną. Žmogaus kūnas yra palenktas mūsajam Aš ne tik moraline, bet ir ontologine prasme. Jis jau yra kito „nuosavybė“; jis jau turi „šeimininką“. Žmogaus kūnas veikia ne iš savęs, bet iš dvasios, nes dvasia jį formuoja ir valdo ligi pat jo ląstelių. Todėl jis yra „nepilna substancija“ (šv. Tomas Akvinietis). Pagrindinis kūno uždavinys yra ne būti sau, bet tinkamai atsakyti į dvasios reikalavimus ir vykdyti jos norus. Todėl žmogaus kūno paskirtis yra ne paprastai būti, bet visų pirma reikšti per save žmogaus dvasią. Kūnas žmogiškoje būtyje visų pirma yra prasmuo. Būtis jis yra tik tiek, kad galėtų būti prasmeniu. Tačiau ne šitas jo būtiškumas padaro jį žmogiškuoju kūnu, bet anas gilus jo prasmeniškumas, anas dvasios apreiškimas visu savimi. Ir tik tol gamta mumyse yra kūnas, kol ji mūsų dvasią neša ir reiškia, vadinasi, kol ji yra prasmuo. Virtusi gryna būtimi, ji tuo pačiu nustoja buvusi mūsų kūnu. Tai įvyksta mirties valandą. Mirtis atitraukia dvasią iš gamtos, ir kūnas nustoja buvęs dvasios reiškėjas. Todėl jis ir virsta lavonu. Jis grįžta atgal į žemę, iš kurios buvo paimtas. Kūno atsipalaidavimas nuo dvasios, jo pastanga virsti savarankiška būtimi reiškia jo paties žlugimą.

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“.

Krikštas yra Kristaus atpirkimo įvykdymas individualinėje žmogaus prigimtyje. Tiek gimtoji nuodėmė, tiek bet kuri kita atskiria žmogų nuo Dievo, pastato jį nebūties kelin ir, Šventojo Rašto žodžiais kalbant, pasodina jį mirties unksmėje. Nusidėjėlio kelias eina į visišką nuasmenėjimą, į visų būties galių suglebimą, į dvasinę ir net kūninę prostraciją. Žmogus, būdamas laikomas Aukščiausiojo valia ir sykiu nuo šios Valios nusigrįžęs, negali nieko kito laukti, kaip tik visiško išsekimo. Jeigu tad psalmininkas, lygindamas teisųjį su nusidėjėliu, sako, kad bedieviai yra „kaip pelai, sklaidomi vėjo“ (Ps 1,4) arba kad „jie greitai kris kaip šienas ir suvys kaip žalia žolė“ (Ps 36,2), tai jis čia kaip tik ir turi galvoje šį esminį išsekimą, nors iš viršaus ir atrodytų, kad piktiesiems nėra „jokių kentėjimų“, kad „jie nedalyvauja žmonių varguose ir neplakami kaip kiti žmonės“ (Ps 72, 4-5). Nuodėmė yra nusigrįžimas nuo Dievo ir tuo pačiu atsigrįžimas į nebūtį. „Aš mačiau, - sako psalmininkas, - bedievį, kuris kėlėsi puikybėn ir plėtėsi kaip šakotas kedras; praėjau, ir štai jo nebebuvo; ieškojau jo ir neberadau“ (Ps 36, 35-36). Nuodėmės pažadintas putlumas yra netikras: jis nėra būtis, bet tiktai būties kaukė, todėl nykstanti kaip ir visos apgaulės.

Antanas Maceina, „Saulės giesmė“.

/…/ Mes pamažu, bet nesulaikomai artinamės į sotumo, ramybės ir gerovės tarpsnį, tačiau tuo pačiu į nelaisvės, neapsisprendimo ir nesavos sąžinės laiką. Milijonai sudeda savo laisvę, savo garbę ir savo sąžinę po juos pasotinusių žmonių kojomis. Jie pasidaro ramūs ir laimingi. Tačiau tuo pačiu jie išsižada aukštesnio gyvenimo, išsižada teisybės alkio, kuris vienintelis padaro žmogų laisvą ir kuris vienintelis jį iškelia viršum gyvulio. /…/

A.Maceina „Didysis inkvizitorius“