„Kalbu rimtai: džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad esu naudingas savo šaliai. Tik kartais norom nenorom kyla abejonių, ar šitas jausmas abipusis: atrodo, Lietuvoje nelabai kam tai rūpi. Bučinių ir laurų vainikų netrokštu, tiesiog tas pojūtis, kad esi tylomis, bet su tikru lietuvišku atkaklumu stumiamas kažkur į literatūros paraštes, kartais varo į juodą neviltį.“

(Iš Gintaro Grajausko interviu bulvarinių laikraščių lyderiui „Lietuvos Rytas“).

Iš susirašinėjimo trumposiomis žinutėmis su Viliumi:

A.: Tu, kaip mokytas žmogus, pasakyk man, kas daugiau: trejos devynerios ar viena trečioji?
V.: Jei butelis nugertas iš viršaus, tai viena trečioji, jei iš apačios – tai trejos devynerios. Bet yra išimčių... kai vienas geri prieš tris, ir kai trise geria už devynis... /.../

http://www.youtube.com/watch?v=HhaekTgbI6M&feature=related

Jis pamatė saulę...

Literatūrinė pasaka

Perlinės kruopos

Gyveno kartą žmogus. Turėjo jis vieną litą. Nuėjo žmogus į prekybos centrą ir nusipirko kruopų. Gyveno jis pasakiškai ilgai ir laimingai.

(Ne)pabaiga.

Inkvizitorius gerai suprato šitą dėsnį ir todėl žinojo, kad kol žmonėse bus gyvas teisybės alkis bei troškulys, tol duona jų nepasotins, tol jie bus amžinai alkani, neramūs, neklusnūs ir maištingi. Reikia išnaikinti šitą aukštesnio turinio alkį. Reikia padaryti, kad žmonės alktų tiktai duonos, kad jie būtų gyvi tiktai duona, kad teisybė virstų jiems tik svajone, kuri kartais švysteli tarsi tolimas žiburėlis, bet nebevilioja ir nebedegina. Tuomet, tiktai tuomet, jų pasisotinimas duona bus tobulas ir jie jos gavę, bus ramūs ir laimingi. Bet juk teisybės alkis kyla iš laisvės. Žmogus trokšta aukštesnio turinio todėl, kad jis yra atpalaiduotas savo esme nuo šio medžiaginio pasaulio, nuo visų jo objektų ir sričių. Laisvė, kaip aukščiau buvo sakyta, yra nuolatinis kvietimas į idealinę tikrovę. Tačiau kol šitas kvietimas yra gyvas, tol žmogus negali nurimti šioje tikrovėje ir tol jis negali būti šios tikrovės turiniu sotus. Reikia tad sunaikinti žmoguje laisvę. Reikia, kad jis pats laisvės išsižadėtų, ją paneigtų, pats leistųsi pavergiamas. Tuomet niekas jo aukštyn nebekvies, tuomet jis pasidarys visiškai šios tikrovės gyventojas ir tuomet duona bus jam vienintelis jo alkio objektas, kaip ir gyvuliui. Inkvizitorius taip ir padarė: jis paėmė žmogaus laisvę, o davė jam duonos. Kol žmonės yra laisvi, tol jie alksta ne tik duonos. Ir juo daugiau jie duonos gauna, juo ši duona jiems darosi skanesnė, juo labiau ji primena jiems aukštesnę teisybę, kurios ilgisi dvasia. Jeigu šis ilgesys nėra pasotinamas, net ir gausiausia bei skaniausia duona darosi karti ir kokti. Laisvam žmogui duona yra teisybės ženklas. Kiekvienas jos kąsnis jam yra dangiškosios duonos priminimas. Tačiau kai laisvės nebėra, kai anapusinis kvietimas yra nutilęs, tuomet žemės duona praranda ženklinę savo prasmę, jokio aukštesnio ilgesio ji nebekelia ir tuomet žmogus ja visiškai pasisotina. Duonos kūniškumas pradeda žmogų patenkinti, nes ir žmogus tokiu atveju pradeda būti tiktai kaip kūnas. Štai kame glūdi tasai paslaptingas ryšys tarp duonos bei vergijos ir tarp alkio bei laisvės. Žemės duona sotus ligi galo gali būti tiktai vergas.

A.Maceina „Didysis inkvizitorius“

Visi langai ir durys – sąlyginiai. Kokie ten nachren išsilavinimai, kokie ten nachren talentai, kokie ten nachren šoumenai, pasibaigiantys tą pačią akimirką, kai tik prasideda! ... Ateina mirtis ir pabučiuoja karštai - - - į lūpas - - -

http://www.youtube.com/watch?v=faKVk2ha4YA&feature=related

/.../ žmogus-vergas atsisako savo laisvės laimės dėliai. Laimė yra tasai pagrindinis noras, kuris stumia vergą paneigti savo laisvę. Maištininkas trokšta būti laisvas. Vergas trokšta būti laimingas. Maištininkas laimę aukoja dėl laisvės. Jis gali būti greičiau nelaimingas savo laisvėje, negu nelaisvas savo laimėje. Tuo tarpu vergas elgiasi priešingai. Jis sutinka būti greičiau nelaisvas savo laimėje, negu nelaimingas savo laisvėje. Nelaisvė yra nepakeliama maištininkui, nelaimė – vergui. Laimė yra tasai pradas, kuris vergo gyvenime užima laisvės vietą. Tai yra nepaprastai gili žmogiškosios prigimties tragedija, nes laimės siekia kiekvienas žmogus. Laimė yra pagrindinis žmogiškosios būties apsprendimas. Tikras ir pilnutinis žmogiškasis buvimas yra laimingas buvimas. Ir vis dėlto, negalėdamas laimės pasiekti, būdamas laisvas, žmogus nekartą paneigia savo laisvę, kad tik atidarytų duris savo laimei, nors laisvė yra toks pat esminis žmogiškosios prigimties apsprendimas, kaip ir laimė.Vergiškumo bruožas žmogui nėra atsitiktinis. Jis glūdi giliausioje jo prigimtyje ir kyla iš jo noro būti laimingu. Laimė stumia žmogų eiti tam tikru keliu, o labai dažnai pasirodo, kad šitas kelias yra vergo kelias, vadinasi, kelias į nelaisvę. Tada, kai žmoguje vyrauja maištininkiškasis pradas, jis pasuka iš šito kelio, grįžta atgal į laisvę, išsižadėdamas laimės arba bent ją stipriai susiaurindamas. Tačiau tada, kai žmogų apvaldo vergiškasis pradas, jis eina šituo keliu tolyn, vis labiau pasinerdamas į laimę, bet vis labiau išsižadėdamas laisvės. Laimės kelias pasirodo esąs šioje tikrovėje vergų kelias. /.../

A.Maceina „Didysis inkvizitorius“


Daugiau nei auksiniai samprotavimai, persunkti giluminiu suvokimu ir išgyvenimu!
Šiose eilutėse koncentruotai išsakyta tai, ką jau ne vienerius metus įvairiausiais būdais ir įvairiausiomis aplinkybėmis mėginu neraiškiai išlementi…

Jeigu pagaunu drugelį ir laikau užspaustą jį savo delne, nei aš, nei jūs negalite matyti jo sparnų knygos grožybių. Gal tuomet vertėtų paleisti? Tas pats ir su kūryba. (Sapnas).

Viešpatie, kokį skurdą pasirenka žmogus, kuris renkasi ne žmogų, o pinigus!

Dalelė neatšaukiamo grožio:

http://www.youtube.com/watch?v=vvRJkjD7Ixg&feature=related