Santrauka
Tuščia salė ir stalai, tik nuo sosto tyso šešėlis. Soste sėdinčio žmogaus rankose surakinta karūna, jis akių nenuleidžia nuo salės šone nukritusios nuo sienos ir susivyniojusios kaip kilimas vėliavos. Jo karalystės vėliavos. Jis prisimena, kaip ankščiau ji ryški ir galinga plevėsavo virš jo tėvo, o vėliau ir jo pačio galvos, kaip žmonės pilni vilties žvelgė jam ir seseriai į akis. Tai jau niekad nepasikartos.
