Atsibodo man viskas,
Nuo visko jau bloga,
Jaučiu kaip aš dūstu,
Bet jiems juk vienodai.
Nenoriu gyventi šičia užrakinta,
Širdis nori plakti laisvai – oro stinga.
Pabėgčiau, išlėkčiau, nebereiktų rėkti!
Savo viduje nebereiktų spiegti...
Jaučiu kaip jų sienos mane ir vėl spaudžia į kampą.
Tas kampas toks šaltas...
pala...
Jame kažkas jau nušautas?..
Manekenas nušautas – tuštybė svajonių,
Jo veidas atspindi mano skausmą tikrovėj.
Tai ne mano, o jų išsvajota tikrovė.