Ramybė. Kaip sunku ją bent kartais atrasti.
Žmogus sudėtinga būtybė – atrodo lyg nori keliais eit ir kentėti. O tada vėl verkti ir melsti, kad jo pagailėtum.
Bet per kančią atrasti save nėra lengva, per kančią sunku juk suprasti – kas gera? Kas bloga? Kur tiesa, o kur melas...
Kai skauda, kai verkiam, ne tik svajonės pradeda irti, bet ir realybė.
Viskas „eina“ ant šukių – visa Žmogaus dievybė.
...
Atrasti kažką brangesnį už mane patį, atrasti ramybę ir ją ištroškęs išgerti – ar tai ir yra ko taip norim? Ar tai mes pasiekę ir vėl neištrokšim? Ir vėl neieškosim kažko pasiklydę tarp savo svajonių, tikrovės, kitų žmonių idealų...
?