Santrauka
Tarp raudonųjų lauko akmenų Tos pamatytos lauktos akys, Kurios manas mintis atspindi..
Santrauka
Rudens gailumas man toks savas, Nuvytusių gėlių žiauri mirtis..
Santrauka
Kur tik beeisi, Visur vien tamsa, Tik dangų nušviečia Žvaigždžių tyluma..
Santrauka
Kai aisbergas dreifuoja širdimi, O mintyse jaučiu nuobodžią tylą, Vienatvės paukščiai žaidę manimi,Skardžiais balsais į nuotaiką prabyla.
Santrauka
Prabyla traukinys. Nutyla. Atsiveria vagonų durys – viena pro jas žengi.
Santrauka
Išnyko lyriška mintis nuo vaišių stalo amžinai, Pradingo laiko sūkury, paliko mus vienus. Dangaus rasa nuspalvino emocijas juodai Ir kerinčia alyvine spalva jausmus.
Santrauka
Miela alsuoti tyru oru ir šiltą atmosferą glėbesčiuoti, gera bėgioti pieva ir jausti, kaip į padus kabinasi žolė ir kaip keliu atšokuoja žiogelis: greitais šuoliais - strykt pastrykt - ir kažkur vėl išnyksta už nugaros.
Santrauka
Suprask aš ne velnias, akių neišdursiu..
Santrauka
Kai pasitraukia tamsa, Mes šypsomės ir sveikinam naują dieną..
Santrauka
Už apšalusio lango, Sapnuojančiam tylą sode, Čiužena žiema..