Miela alsuoti tyru oru ir šiltą atmosferą glėbesčiuoti, gera bėgioti pieva
ir jausti, kaip į padus kabinasi žolė ir kaip keliu atšokuoja
žiogelis: greitais šuoliais - strykt pastrykt - ir kažkur vėl išnyksta už nugaros.
Tikrų tikriausias žiogelis, tačiau įsikabinęs į gaivališkos jėgos
debesį. Bėga ar vejasi?
Vėjas dvelkia ramune, melsva nuo upės, dvelkia ir supa pievą. Drėksta
žolė nuo žiedų, nuo gaivos supasi laukas.. Man svaigsta galva ir
liejasi vaizdas į begalybę, liejasi į dvi visumas - į tą, kurią vakar
užkasiau po tiltu ir į tą, kurią užkasiu rytoj. Kaip ir kiekvieną
rytą.. Ir..
Sklaidosi plaukai. Malonus jausmas.. Juk aš taip panašus į mišką - ramus ir
glostomas, dainuojantis malda ir išklausantis. Gamta manyje ar aš jos
dalis? Tai klausimas, kurį svarstyti reikėtų įsipylus puodelį
arbatos Nemuno pakrantėje. Tačiau nevalia susikaupti, plaukai šoka šokį.
Mėgdžioja viesulą. Ar ilgai? Spręsti ne man..
Girdžiu griaudesį.. Jį palydi žaibas, gana iš toli.. aname pievos
gale. O gal miško?
Trypiu žolę ir keliauju klausytis žaibo melodijos - aš noriu jos
daugiau.. Artėju žingsnis po žingsnio, tačiau
ant delno nukrenta lašiukas.. Lyg iš niekur, lyg ir iš ne mano
skruosto. Lyg ir iš dangaus. Iš dangaus, tekančio mano skruostu..
Žvilgsnis persmeigia lašiuką kiaurai, sutrinku nuo klausimų ir
pasilenkęs, tiesiog pabučiuoju.
Bučiuoju savo lietų..
Ir tikėjimą..
Ir tiesą..