Kai aisbergas dreifuoja širdimi,
O mintyse jaučiu nuobodžią tylą,
Vienatvės paukščiai žaidę manimi,
Skardžiais balsais į nuotaiką prabyla.

Jie seka pasakas, kaip liūdesio lietus,
Palaistė gėlę džiaugsmo, šypsenos,
Kaip ši gėlė vidudienį nuvyto -
Neberegėjo saulės niekados.

Kaip rimo kvailas siautulys,
Kalba prarado amžinają mintį
Ir kiek tai suteikė prasmės,
Kiek seno laiko sugebėjo užgęsinti.

Vienatvės paukščiai suokia nerimo dainas..
Jie skubina mane pamiršti dieną
Ir pliaupiant lietui liūdesio padovanoju jiems save..
Dabar aš melsiuos tamsoje – ne vienas..