10. Sugestyvus dienoraštis

Viešpatie mūsų, nesenk nepasenk... 

  Kai žmogus jau aukštuose metuose, kai ir žilas plaukas nuslenka, palikdamas plikę „per visą galvą“, po enciklopedijas rečiau tenka dairytis, pasiaiškinant užkliuvusius supratimui  dalykus. Tačiau anas kartas toks, kad dairiausi ir nebuvo tingu ieškoti ko nepametęs. Man buvo nesuprantama, kas atsitiko, kad žinau, jog siela, palikusi kūną, išėjo sau ir nelabai supranti, kur ji yra. Apie jos atvaizdą, autoportretą stengiuosi negalvoti. Neatrodo, kad norėčiau daug, tačiau ir tiek lyg paslaptyje kažkas laiko. Kūnas, paliktas jos, irgi susikaupė būti sau, – jis gerokai mažiau  paslankus. Gebu suvokti, žinau, kur jis yra. Betgi pasirodo, kad tokia  kūno ir sielos  skyryba nesunaikina manęs. Taigi ir AŠ ESU. Ir kuo giliau apie tai pradedu galvoti, tuo atkaklesnis pasigirsta  čepsėjimas. Atsiranda efektas, apie kurį žmonėse tariama: kairė nežino ką daro dešinė. Arba priešingai. Anksčiau nerūpėję, kažkur kažkieno pamesti reikalai atsiranda į savimi  aptvertą valdą ir išgirsti poreikį žinoti daugiau, negu sugebi. Pavyzdžiui, ar gali būti taip, kad žmogaus kūnas nesugeba kontroliuoti savęs ir netgi nežino, kad jo prieglobstyje kažkokiu būdų įsitaisiusi siela taip pasielgia  netgi jo neatsiklausiusi. Tačiau man labiau norėtųsi turėti žinią, ar gali atsitikti taip, kai siela susikeičia vietomis su kita siela. Įsiklausau į išgirstą čepsėjimą ir patikiu, kad ir jis apie tai čepsi. Tačiau va, būk toks geras, toks paslaugus ir suprask, ką čepsi... 

Išsiraizgė kažkas, išsipynė, 
o kas ir kodėl? – nedaug suprantu. 
Voratinkliai  krenta ant  žemės 
Ir lengvina darbą kelionių 
Išeiti - pareiti. 

O  teisybe! 
ir vėl sumeluoti man nori – esą, 
nepažįstu tavęs, nežinau, čia nebuvęs 

Pelenai ant voratinklių, 
pelenai ir ant mano akių, 
kad, regis, tuoj pat privalau pasakyti: 
net nuo seniau, negu atsiminti galiu, 
pasakomis netikiu. 
Pasibeldęs į jas surandu, 
ko anksčiau negirdėjęs, nematęs --- 
kasa ragana duobę ties būsto slenksčiu, 
kur mano Sigutė gyvena.  
Ir nėra, kas gražiau pakalbėtų, 
kaip akmenėlis mestas į širdį... 
Būtent taip, būtent šitaip iš jo 
vyturėliai išauga, 
padangė pragysta. 

Ir vis dėlto, o vergove, 
duotybė aukštybių esi. 
Kol Dievas yra, kol bus 
kantriai laukiu dienos 
kai kūnai išmoksią už šviesą 
skraidyti greičiau. 
Štai todėl ir bažnyčias statau, 
todėl ir meldžiu -- 
Viešpatie mūsų, nesenk, nepasenk 
kol dar vis šį pasaulį 
tveri iš savęs (Savęsp) 

  Čepsėjimas darėsi vis aiškesnis. Atsiranda noras pritarti filosofinėms nuogirdoms, kad daugelio dalykų pažinimas gilus ir nekelia abejonių. Jie visaip  pakilnoti, visaip pažinti ir protingiausia būtų juos  pastumti į šalį ir palikti ramybėje, bet,  bet... Ir vėl savęs klausiu: parodyk, Pranuci, bent vieną dalyką, kuris  būtų užbaigtas. Dievas?... 

Viskas tikra – 
Kūnas  sau, Siela sau 
Tikra ir tai, kad ir AŠ užsiliko 
Nesmagu jį matyti blusinėjantį taip, 
bet tyliau. Neskubėkime barti, 
nes galbūt tai didžioji žinia 
kad KOL KAS DAR IR DIEVAS 
nesupranta savęs (SavęsPI) 

  Ir štai tą mikroskopinė sekundės dalis, kuomet suprantu, kad įeinu į dienoraštį. Ramiai, nepaskubėdamas, suprasdamas, kad geriau - blogiau nebus, kaip sumanyta.
 
Pelėda

2019-05-29 06:56:12

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): giedrex26

Sukurta: 2019-06-01 18:05:05

Apie būtį tikrai giliai moksliškai, filosofiškai ir poetiškai nueita -  tai nuostabu.
 

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2019-05-29 14:40:28

skaičiau kelis kartus, kaip naują mokslinį straipsnį apie būtį.... dar niekad nebuvau taip giliai nuėjęs, o čia jau nuogirdos...