10. Sugestyvus dienoraštis
Viešpatie mūsų, nesenk nepasenk...
Kai žmogus jau aukštuose metuose, kai ir žilas plaukas nuslenka, palikdamas plikę „per visą galvą“, po enciklopedijas rečiau tenka dairytis, pasiaiškinant užkliuvusius supratimui dalykus. Tačiau anas kartas toks, kad dairiausi ir nebuvo tingu ieškoti ko nepametęs. Man buvo nesuprantama, kas atsitiko, kad žinau, jog siela, palikusi kūną, išėjo sau ir nelabai supranti, kur ji yra. Apie jos atvaizdą, autoportretą stengiuosi negalvoti. Neatrodo, kad norėčiau daug, tačiau ir tiek lyg paslaptyje kažkas laiko. Kūnas, paliktas jos, irgi susikaupė būti sau, – jis gerokai mažiau paslankus. Gebu suvokti, žinau, kur jis yra. Betgi pasirodo, kad tokia kūno ir sielos skyryba nesunaikina manęs. Taigi ir AŠ ESU. Ir kuo giliau apie tai pradedu galvoti, tuo atkaklesnis pasigirsta čepsėjimas. Atsiranda efektas, apie kurį žmonėse tariama: kairė nežino ką daro dešinė. Arba priešingai. Anksčiau nerūpėję, kažkur kažkieno pamesti reikalai atsiranda į savimi aptvertą valdą ir išgirsti poreikį žinoti daugiau, negu sugebi. Pavyzdžiui, ar gali būti taip, kad žmogaus kūnas nesugeba kontroliuoti savęs ir netgi nežino, kad jo prieglobstyje kažkokiu būdų įsitaisiusi siela taip pasielgia netgi jo neatsiklausiusi. Tačiau man labiau norėtųsi turėti žinią, ar gali atsitikti taip, kai siela susikeičia vietomis su kita siela. Įsiklausau į išgirstą čepsėjimą ir patikiu, kad ir jis apie tai čepsi. Tačiau va, būk toks geras, toks paslaugus ir suprask, ką čepsi...
Išsiraizgė kažkas, išsipynė,
o kas ir kodėl? – nedaug suprantu.
Voratinkliai krenta ant žemės
Ir lengvina darbą kelionių
Išeiti - pareiti.
O teisybe!
ir vėl sumeluoti man nori – esą,
nepažįstu tavęs, nežinau, čia nebuvęs
Pelenai ant voratinklių,
pelenai ir ant mano akių,
kad, regis, tuoj pat privalau pasakyti:
net nuo seniau, negu atsiminti galiu,
pasakomis netikiu.
Pasibeldęs į jas surandu,
ko anksčiau negirdėjęs, nematęs ---
kasa ragana duobę ties būsto slenksčiu,
kur mano Sigutė gyvena.
Ir nėra, kas gražiau pakalbėtų,
kaip akmenėlis mestas į širdį...
Būtent taip, būtent šitaip iš jo
vyturėliai išauga,
padangė pragysta.
Ir vis dėlto, o vergove,
duotybė aukštybių esi.
Kol Dievas yra, kol bus
kantriai laukiu dienos
kai kūnai išmoksią už šviesą
skraidyti greičiau.
Štai todėl ir bažnyčias statau,
todėl ir meldžiu --
Viešpatie mūsų, nesenk, nepasenk
kol dar vis šį pasaulį
tveri iš savęs (Savęsp)
Čepsėjimas darėsi vis aiškesnis. Atsiranda noras pritarti filosofinėms nuogirdoms, kad daugelio dalykų pažinimas gilus ir nekelia abejonių. Jie visaip pakilnoti, visaip pažinti ir protingiausia būtų juos pastumti į šalį ir palikti ramybėje, bet, bet... Ir vėl savęs klausiu: parodyk, Pranuci, bent vieną dalyką, kuris būtų užbaigtas. Dievas?...
Viskas tikra –
Kūnas sau, Siela sau
Tikra ir tai, kad ir AŠ užsiliko
Nesmagu jį matyti blusinėjantį taip,
bet tyliau. Neskubėkime barti,
nes galbūt tai didžioji žinia
kad KOL KAS DAR IR DIEVAS
nesupranta savęs (SavęsPI)
Ir štai tą mikroskopinė sekundės dalis, kuomet suprantu, kad įeinu į dienoraštį. Ramiai, nepaskubėdamas, suprasdamas, kad geriau - blogiau nebus, kaip sumanyta.