Draugų būry jau mano balso negirdėti,
O juk nepasakiau! Dar šitiek daug nepasakiau!
Po rudenio šalnų į veidrodį nebežiūrėsiu –
Laukuos, veide pilkos spalvos tiek daug.
Nepastebėjau, kaip iš nuotraukų išbluko
Laiminga mano šypsena. Būry draugų.
Kartojau, paskutinįkart nueidama – neatsisukit.
Juk suprantu, kodėl taip netikėtai už manęs tylu.
Juk suprantu – jau nužydėjo mano pievos.
Šis derlius paskutinis – nereikia nieko man daugiau.
Gyvenimas nestoja – keičiasi. Esu gyva, bet jau išėjus.
Tyliu – tik vaidinu, kad nieko nežinau.
Einu, klumpu. Jau per toli lig kiemo vartų,
O būna kartais ligi slenksčio per toli.
Visi supranta – viskas paskutinį kartą.
Neatsigrįžk, kartoju sau. Tiktai neatsigrįžk!
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2018-11-24 03:10:52
Puikūs, teisingi posmai, kalbantys ir už mane. Ačiū. Tik turbūt nereikėtų manyti, kad tai, ko dar neišpasakojai, Dalija, neišsakei, kažkas kitas nežino. Manau, kad žino ir kaip nors, kada nors bus papasakota. Kad ir Dievui į ausį, jeigu neatsirastų žemesnio rango klausytojų.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-11-23 08:56:30
Mano įspūdis: nepaprastas eilėraštis.
Sudvejojau, ar nenusineš lyriškoji gaida, taip, ji galinga, bet –kokia giluminė, egzistencinė prasmė!.. Tikiuosi, kad yra nemažai pritariančių, jog visur esti ir tragiškoji, ir šviesioji pusė, tačiau šįkart nesinori teorijų, juolab juokauti ar ko nors linkėti...
Prirašiau čia... Tarkim, sutapo mūsų su eilėraščiu nuotaikos.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-11-22 17:00:18
Kaip negirdėti? Dar ir kaip girdisi, ačiū, kad esate...
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2018-11-21 12:05:04
Žmogus kenčia, kai nuo jo nusisuka, kai jį palieka...Bet kai langinės užsidaromos sava valia?...Čia jau paties žmogaus pasirinkimas. Kai kuriuos sprendinius reikia palikti kitų valiai. Girgždėkime, bet be graudenimosi.