Draugų būry jau mano balso negirdėti,
O juk nepasakiau! Dar šitiek daug nepasakiau!
Po rudenio šalnų į veidrodį nebežiūrėsiu –
Laukuos, veide pilkos spalvos tiek daug.
 
Nepastebėjau, kaip iš nuotraukų išbluko
Laiminga mano šypsena. Būry draugų.
Kartojau, paskutinįkart nueidama – neatsisukit.
Juk suprantu, kodėl taip netikėtai už manęs tylu.
 
Juk suprantu – jau nužydėjo mano pievos.
Šis derlius paskutinis – nereikia nieko man daugiau.
Gyvenimas nestoja – keičiasi. Esu gyva, bet jau išėjus.
Tyliu – tik vaidinu, kad nieko nežinau.
 
Einu, klumpu. Jau per toli lig kiemo vartų,
O būna kartais ligi slenksčio per toli.
Visi supranta – viskas paskutinį kartą.
Neatsigrįžk, kartoju sau. Tiktai neatsigrįžk!