Šitam vakarui trūksta žvaigždės.
Trūksta vėjo malūnų virš pievų.
Atleidimui pritrūksta kaltės,
Mūsų atgailai – verkiančio Dievo.
Trūksta daug – daug daugiau nei gali
Išskaičiuoti pavargusiais pirštais –
Pasiklydę bežiedėj nakty
Mūsų bitės užtrokšta ir miršta.
Mūsų žuvys neturi sparnų
Ir į ežerą akmeniu grįžta.
Šitą vakarą aš neturiu
Kuo saulėlydžio žaizdą aprišti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): borušė
Sukurta: 2007-03-20 15:49:39
nuostabus, nėra žodžių :)
Vartotojas (-a): Uranus
Sukurta: 2006-12-13 19:02:51
ok
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2006-12-03 18:34:28
Išraiškos pilnatvė...
Vartotojas (-a): Sodininkas
Sukurta: 2006-12-03 13:58:23
Visiškai pritariu Radastai ir prisijungiu prie kitų plojančiųjų:-))
Vartotojas (-a): klajūnė
Sukurta: 2006-12-03 13:02:34
labai gerai skaitosi, pasiimu, ačiū
Vartotojas (-a): Pelėda
Sukurta: 2006-12-03 12:07:39
Pacituosiu ir aš:
"Šitą vakarą aš neturiu
Kuo saulėlydžio žaizdą aprišti".
Kas šitą vakarą pasitikome anksčiau, jau išmokome persirišinėti žaizdas. Dėl to bėdos nebus. O kad Jūs rašytumėte tai, kas vykstą "šitą vakarą", linkim visi.
Ne toks tas velnias baisus, kaip jį piešia..
Vartotojas (-a): ieva
Sukurta: 2006-12-03 11:09:33
vaizdžiai nuspalvinta poetiniais motyvais pesimizmas.
deja, pastarasis manęs asmeniškai nežavi.
tačiau čia radau gražiai poetiškai sudėtas mintis, kurios gilios. sudrebina eilutės:
"Pasiklydę bežiedėj nakty
Mūsų bitės užtrokšta ir miršta".